(Ne)Susigyvenimas su realybe

Sveiki gyvi, mielieji,

Kaip keista Jums rašyti iš čia, kur mūsų neskiria platūs Atlanto vandenys, neįžengiamos Brazilijos džiunglės ir galingieji Andai. Šiuo metu viso labo tai keli šimtai kilometrų ir Kuršių marios. Bet ne apie tai susiruošiau Jums rašyti. Ir apskritai, ko gero meluosiu sakydama, kad rašau Jums. Tai jau seniai tapo asmeniniu įpročiu ir būdu susidėlioti kirbančias mintis galvoje. Ir tiesą pasakius, ar tai kas nors skaitys, ar ne – mažiausiai man rūpi. Visgi, jei tokių netyčia atsiras, iškart žemiau sudedu visus linkus į nuotraukas, ko gero jos bus gerokai įdomesnės už tai, kas bus parašyta žemiau… Enjoy

Kelionė: Cajamarca-Lima, 2011.12-2012.01.03 https://plus.google.com/photos/110319184729042115287/albums/5694582090152305585?authkey=COfX4Zmn_buMlQE

Finišo tiesioji

Sausio 18 d.

Laikas: 11:10 vietos laiku

Vieta: Boeing 757, 21 A, kažkur virš Karibų ar Meksikos (bent jau sprendžiant pagal laiką),

Aukštis: 30000 pėdų virš jūros lygio (kad ir kiek tai bebūtų).

Viskas. Pabaiga. Prieš keturias sunkias valandas pro mažą lėktuvo langelį tiesiai virš kairiojo sparno palydėjau akimis tolstančią Limą. Callao, uostą, universitetą, Golfo klubą San Isidre, Larco Mar, San Cristobal, Barranco pliažus ir baltąjį kryžių. Tai buvo sunkiausias atsisveikinimas mano gyvenime. Atrodo reiktų džiaugtis, juk grįžtu namo, kur manęs laukia pasiilgusi šeima, draugai, bičiuliai, šaltas ir apsnigtas Vilnius, universitetas ir darbai, visa tai, ką taip myliu. Bet stebėdama tarp debesų išnykstančią Limą negalėjau sulaikyti ašarų. Palieku čia daugiau nei pusmetį mainų, palieku šeimą, namus ir artimas sielas, kurias būtinai turiu kuo greičiau susigrąžinti. Kad ir kur tai bebūtų, ten ar čia… Net muitinės pareigūnas, patikrinęs mano vizą, su kuriuo sekundėlę paplepėjome man palinkėjo saugios kelionės ir greitai sugrįžti. Tai dar viena priežastis, kodėl nepaisant visos neteisybės, nelygybės, korupcijos ir kitų socialinių problemų, kurioms išvardinti neužtektų nei kantrybės nei sveikatos, aš įsimylėjau ir taip myliu Peru. Už žmogiškumą. Už tai, kad priverčia pamatyti realybę kitu kampu. Bet nenusivažiuokim taip į filosofijas, nes jau turbūt galvojate, kad visai pavirtau į tranzo būsenoje gyvenantį zombį. Pabandysiu pateikti trumpą reziumė apie paskutines mano dienas Limoje.

Jos buvo nuostabios. Saulė, vasara, jūra, pliažas, muziejai, teatrai, draugai, vakarėliai, atviri ir nuoširdūs pokalbiai bemiegėmis naktimis, įkalinimas ant stogo, catacumbos, Callao, Dakaro fail‘as, draugai, draugai, draugai, šeima, filmai, draugai, daiktų pakavimas, dovanų pirkimas, atsisveikinimas. Oro uostas.

O kas toliau? Na, taip, dabar dvi dienos varginančios kelionės, kuri, tikėkimės atneš naujų nuotykių ir pažinčių. Tada šeima, namai, tada draugai, tada visokie reikalai, reikalai ir reikalai. Ar grįšiu į tuos pačius namus, kuriuos palikau? Ar aš grįšiu tokia pati, kaip iškeliavau kitą panašų į šiandienos ankstyvą rytą? Čia galiu atsakyti, tikrai ne. Ir jei prieš tuos beveik 6 stebuklingus mėnesius palikau namus ieškodama nuotykių ir norėdama susidėlioti į vietas tą galvoje vyraujantį chaosą, jei dėl to prisireikė nusitrenkti į kitą pasaulio galą, tai dabar drąsiai galiu pasakyti. Buvo verta. Buvo verta kiekvienos dienos – iš pradžių tokių painių ir nesuprantamų, besiilgint tokio saugaus ir pažįstamo gyvenimo, bet kasdien atrandant naujus iššūkius, paskui monotoniškų, perkrautų, kvailų, linksmų ir nepamirštamų, kasdien kuriant save iš naujo ir prisitaikant prie to, kas neišvengiama, kiekvienos kelionės, kiekvieno naujo nuotykio, nes dabar grįžtu rami ir žinanti ko noriu. Nežinau ar liksiu suprasta ir išgirsta, nežinau ar sugebėsiu išpildyti lūkesčius, ko norima iš manęs, bet turbūt dar niekada gyvenime nesijaučiau tokioje harmonijoje su savimi.

Už visa tai esu dėkinga savo šeimai. Jei ne Jūs, mielieji, nebūčiau galėjusi viso to patirti, bent jau ne dabar, bent jau ne taip, kaip dabar. Kiekvieną dieną galvojau apie jus, rašiau jums, bandydama bent taip išreikšti savo dėkingumą, parodydama kaip man svarbu tai, ką dėl manęs pasiryžote padaryti, ir tikėdamasi pateisinti jūsų viltis. Ir vėl kalbu nostalgiškai ir dramatiškai, atleiskit man už tai, matyt grįžtu pusiau peruietė, persmelkta spontaniško lotynų temperamento, atradusi kažkurią anksčiau miegojusią savo sielos dalį. Bet noriu, kad žinotumėt, baisiai jus myliu. Ir po trisdešimt kažkelių likusių kelionės valandų, jei tik viskas bus gerai, labiau už viską šiuo metu trokštu jus apkabinti ir tai pasakyti, kad niekada to nepamirštumėt!

Hasta pronto, mano mielieji! Hasta pronto, Peru, no te olvides de mi, porque nos veremos mas rapido de que me empiezas a extrañar!

Atostogos Limoje

Gitarų skambesys, argentinietiškos dainos, vynas ir net naktimis neslūgstantis karštis ir tvankuma, pilnatis… Naktys ant stogo ir paskutiniai atsisveikinimai su mylimais žmonėm. Taip bėga paskutinė savaitė Limoje.

Taip mielieji, nuotaikos čia persmelktos nostalgija, aplaistytos vynu ir ašarom, ir pažadais, kur dievai žino, ar jiems kada lemta išsipildyti… Iš kitos pusės, pagaliau turiu laiko ir noro paturistauti pačioje Limoje, pažinti šiek tiek daugiau nei pagrindines aikštes ir komercinius centrus. Paskutines dienas praleidau blūdydama po ne tokias plačiai žinomas vietas Limos centre, kur nešiesi kišenėj 5 solius autobuso bilietėliui ir namų raktus ir nieko daugiau, bet vaikštai užvertus galvą ir negali atsigrožėti kolonijiniu palikimu ir absurdiškais užrašais ant balkonų, kaip pavyzdžiui “atsargiai, uždaryta dėl krentančių plytų” ir tiesiai po šiuo užrašu įsikūrusi puikiai veikianti kavinė ar turistinis baras… Atradau kelis neformalius teatrus, kur įeini laisvai, pasižiūri pusvalandžio trukmės spektakliuką ir sušelpi kūrėjus kiek tau atrodo tinkama. Spektaklio metu pro kojas laksto kačiukai ir vaikai, bandydami juos pagauti, šalia kas nors atsisėdęs rūko ir gatvėje verda gyvenimas… Bohema žodžiu, bet pažindama tokias vietas pagaliau jaučiuosi kaip namie. Lima, kad ir kokia purvina, pavojinga, apgaulinga, vargana ir kontrastinga bebūtų, jau tapo mano miestu. Kaip ne kartą aiškinau peruiečiams, nežinau kas, bet kažkas nepaaiškinamo verčia pamilti Limą su visom jos neteisybėm. Ir šiom dienom pagaliau pajutau tai, ką Juanas man jau sakė prieš kelias savaites, vieną vakarą kai sėdėjom ant stogo gerdami matę – jau tapau peizažo dalimi, todėl dabar dar sunkiau bus palikti šitą beprotišką sūkurį…

O kalbant apie linksmesnius dalykus – sekmadienį teko sudalyvauti Fredžio pusbroliuko Joackino krikštynose, taigi ir išklausyti didaktiškiausią kada nors girdėtą kunigo pamokslą, dar kartą pamatyti visus Fredžio dėdes ir tetas, paragauti labai labai skanios causa’os su mangų salotomis, o paskui ir pažinti tokią Limos dalį, kuri visiškai atskirta nuo pasaulio ir realybės, vadinasi Planicia ir kur gyvena tik labai svarbios arba snobiškos personos. Gyvena gerai, apsisupę dirbtine prabangia aplika ir atsiriboję nuo tikrosios Limos realybės, apsistatę tvoromis ir sargybiniais, saugodami savo trapų privatumą šalyje, kur kaimynai vieni apie kitus žino daugiau nei norėtų. Na, vienai popietei atkeliauti išsimaudyti baseine, pažaisti su žavingais Fredžio pusbrolio šunimis ir pabendrauti su šeimyna tikrai visai smagu ir miela, bet aš taip gyventi negalėčiau. Ech, kam tai rūpi…

O vakar buvo vienas iš sunkiausių mano vakarų čia. Grįžo Juanas ir Pauline, atvažiavo du Juano draugai, Santiago ir Pedro, tad su jais praleidome visą vakarą. Argentinietišku laiku, jau beveik vidurnaktį išsitrenkėm pavalgyti ir nusipirkti pisco, paskutiniam mūsų vakarui kartu. Užlipę ant stogo dainavome, na tiksliau vaikinai dainavo argentinietiškas dainas, Pauline pakavosi kuprinę, bet galiausiai, kai Santi su Pedru nuėjo miegoti, likome mes trys. Ir nė vienas nenorėjome atsistoti ir eiti miegoti, nors akys jau merkėsi ir galva sviro žemyn, bet žinojome, kad jei atsistosime, tai jau bus pabaiga. Mūsų karta čia, Casa Clem, baigėsi. Šnekėjome iki paryčių, atviriau nei bet kada anksčiau, apie tai ką patyrėm, apie tai kas dabar laukia kiekvieno iš mūsų grįžus į gimtuosius kraštus. Ir supratom, kad tai jau pabaiga. Bet išeinam palikdami po savęs pasikeitusius namus. Paliekam gitarą, kurie tiek vakarų mums palaikė kompaniją, ir mūsų šešetuko portretą ant sienos, bendrą lentyną virtuvėje ir krūvą prisiminimų. Paliekame tradiciją pradėti ir pabaigti su pisco sour ir miegojimą apsikeitus kambariais. Paliekame turistinius gidus, kad ateities kartos keliautų tais pačiais keliais, kur mes keliavome, bet svarbiausia, kiekvienas paliekame dalelę savęs. Ir šiandien, praeidama pro tuščius draugų kambarius matau kiekvieną jų, geriausiuose momentuose… Taip ir slenka mano dienos atostogaujančioje Limoje, o patarimas visiems, kas gyvensite tokiuose namuose – niekada nelikite paskutiniai, nes širdgėla jus suvalgys, bet ir privers pajusti, kokie iš tiesų svarbūs šie namai, ir viskas kas juose kada nors nutiko ar dar nutiks…

Ketvirtas kelionės etapas – Surfistų pėdomis ir bangomis!

1 diena: Pacasmayo ir telefonas medyje

Ryte vyrukai atsikėlė anksti, susirinko lentas ir išskubėjo prie švyturio surfinti, tad aš pasinaudojau proga rytą preleisti ramiai besikuisdama. Išgėriau šviežių apelsinų sulčių, pasivaikščiojau po miestelį ir pafotkinau, paskui nuėjau į pliažą paskaityti ir pasikepinti saulutėje, kol priešpiet teko grįžti į viešbutį skubiai iš kambario iškraustyti daiktų, nes mūsų ragana nesilaikė žodžio ir anksčiau laiko kambarį išnuomojo jau kitiems surfistams. Kadangi vaikinai dar nebuvo grįžę, tai nusprendžiau dar kartą pasivaikščioti ir atradau labai jaukią vietelę pliaže, tarp uolų ir akmenų, kur galima ateiti ramiai padrybsoti ir paskaityti, toliau nuo vaikų triukšmo ir turistų šurmulio. Tačiau tik įsitaisiau šiam nekaltam malonumui, atėjo Juliano žinutė, sakanti jog susitinkam miestelyje papietauti… Tad su nostalgija palikau ramybės kampelį ir grįžau susitikti su vaikinais. Smagiai papietavom su krūva surfistų, pasivaikščiojome po miestelį, su Fredžiu nuėjome į kapines aplankyti jo senelės ir grįžome pas vaikinus ant molo, pašokinėti į bangas, tarp valčių J Viskas buvo labai smagu, kol atėjo žvejas ir pasakė, kad kaip tik ten, kur šokinėjame, o ne taip jau ten ir žemai, kokie 4 metrai iki vandens! Buvo nuskendęs traukinio vagonas, nes minėtas molas anksčiau buvo naudotas pakrauti mineralams į laivus. Taigi šiek tiek apsiraminome, nenorėdami pasimauti ant kokio užsilikusio povandeninio strypo, išdžiūvome ir grįžome į paplūdimį, kur vaikinams mėtant akmenukus į jūrą ir geriant alų palydėjome saulę ir apkalbėjome kiekvieno grandiozinius ateities planus ir svajones… Toks ramus ir šeimyniškas vakaras. Iš ten patraukėm dar kartą apeiti miestelį, tačiau galiausiai viskas pasibaigė visiškai nelogiška idėja pasiruošti Cuba libre vidury miesto aikštės, kad kelionė autobusu nebūtų tokia nuobodi J Taigi kaip tarėm, taip ir padarėm. Viskas klostėsi labai smagiai ir laimingai, kuo toliau tuo smagiau, kol Julianui šovė į galvą geniali idėja – pakrauti savo telefoną medyje su kalėdinėm girliandom… Taigi galite įsivaizduoti, kuo viskas baigėsi – kažkas gavo labai neblogą kalėdinę dovanėlę, o mums apkarto šiek tiek kelionės džiaugsmas… Na, bet ką padarysi, sielvartą apraudojome vienoje iš daugelio polleria‘ų ir dar viename butelyje romo, tad iki autobusų ne kurie iš mūsų jau atslinko šiltutėliai… Gera žinia buvo tai, kad alkoholio kiekis kraujyje padėjo lengvai ir ramiai miegoti visą naktiį nepatogiam ir besikratančiame autobuse, nuvežusiame mus iki mūsų kitos stotelės…

2 diena: Talara, Lobitos ir gimtadienis pliaže

Anksti rytą, dar neprašvitus pasiekėme Talara, tarpinę stotelę iki Lobitos, tad ten ilgai ir neužtrukom, nusipirkom duonos pusryčiams, vandens ir susiradę mikriuką sėdome vidun ir per pusvalandį kratymos šiukšlynu paversta dykuma, su nerealiai gražiais tekančios saulės vaizdais atsidūrėme Lobitos – surfistų rojuje. Miestelis tokio dydžio kaip Bekupė ar Savaitiškės, kas suprantate apie ką aš, buvusi karinė bazė su krūva namų vaiduoklių ir užrašų medžiuose bei ant apleistų sienų „Lobitos no se vende“, parduotuvėle, vaistine ir nesvietiško grožio tuštuėliu pliažu su ilgomis ilgomis bangomis ir žvejų molu bei tolumoje boluojančiomis naftos siurbimo platformomis. Susiradom žavingą stogą – apleistą namą kurio viduje įrengtas surf camp‘as, t.y. namas, turintis tik sienas, o ir tas kai kurias kiauras ir stogą, kurio viduje pasistatai palatkę, kaba hamakai, bet taip pat yra ir šiokių tokių civilizacijos ženklų – palmių lapais dengtas tualetas ir dušas, virtuvė, ir teoriškai veikiantis wifi – žodžiu, ideali vieta norintiems pabėgti nuo civilizacijos, kadangi namas turi ne visas sienas, iš savo „apartamentų“ turi nuostabų vaizdą į molą ir jūrą bei gaivų vėjelį, padedantį dieną neuždusti nuo karščio, o naktį šiek tiek atbaidantį moskitus. Taigi pasistatėme palapines ir porą valandėlių nulūžome pamiegoti, nes visdar jautėsi praėjusios nakties pasekmės… Julianas iškeliavo surfinti, tačiau Sergio su Gabrieliu kažko užpsichavo, neva nėr čia ką veikti jei nesi surfinimo fanatikas, susirinko daiktus ir prižadėję susitikti Mancoroje per naujus, iškeliavo… Taigi taip pradėjo krikti mūsų grupė, bet ką padarysi… Na, o tie kas likome, pasinaudojome šios tobulos vietos malonumais – visą dieną praleidome pliaže, vaikščiodami po uolas, baidydami paukščius ir krabus, besimaudydami ir surfindami… Vakare su Fredžiu, Julianu ir vienu tipu (Gabrielius), su kuriuo ten vietoje susipažinome, patraukėme į miestelį pavakarieniauti bei apsirūpinti vynu mano gimtadienio šventimui. Vakarienės nebegavome, nes jau buvo gerokai vėlu ir „kavinės“ nebedirbo, tačiau gavome sužaisti biliardo partiją ir nusipirkti baisiai brangaus vyno, tačiau nebuvo kito pasirinkimo… Grįžome į savo rojaus kampelį, nuėjome iki molo, kur išgėrėm pirmą butelį vyno besišnekučiuodami su žvejais ir stebėdami žvejojančius pelikanus bei žuvyčių pulkus vandenyje… Tada, o stebuklas! Pasidarė vėsu, tad grįžome „vidun“ ir tęsėme pokalbius, prie mūsų prisijungiant vis vieniems ar kitiems surf camp‘o gyventojams paplepėti, kol galiausiai likę aš, Fredis ir Gabrielius, likome miegoti hamakuose… Tad gimtadienis buvo tikrai tobulas ir įsimintinas, pirmasis pliaže ir vasarą, kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų… J

3 diena: Nieko neveikimas

Kitą rytą atsikėlėme vėlai, tačiau turėjome visą dieną nieko neveikti, tad sąžinė negraužė… Nuslinkome į miestelį nusipirkti ko nors pavalgyti, paskui išėjome į pliažą pasivaikščioti, bet nežmoniškas karštis parvijo greitai atgal, tad iki popietės praskaitėme, pražaidėme kortomis ir praplepėjome su naujaisiais pažįstamais iš surf camp‘o. Išėjome su visais papietauti, pasivaikščiojome po pliažą… Vakare Jhonny, surf camp‘o šeimininkas pakabino ant sienos ekraną, tad pažiūrėjome filmą (spėkite apie ką – taip, žinoma, kad apie surfinimą, apie ką gi daugiau… J) ir ramiai kaip katinai nuėjome miegoti… Tobulos atostogos

4 diena: Ką darom?

Ryte atsikėlėme, aš išėjau pabėgioti, papusryčiavome ir su Fredžiu nusprendėme, kad keliauti į Mancorą nėra jokios prasmės, nes mūsų draugai iš Limos apsigalvojo ir neatvyko, o pati Mancora gerokai perpildyta, brangi ir pakankamai pavojinga – na įsivaizduokit Palangą, per patį sezono įkarštį… Taigi, nusprendėme keliauti į Piurą, kur gerokai ramiau. Julianas savo ruožtu nusprendė su keliais draugais surfistas traukti į Mancorą, nes iš ten turi kirstį sieną su Ekvadoro pagal savo kelionės planą. Taigi susirinkome daiktus, visi kartu per pusdienį nusigavome iki Talara, ten draugiškai papietavome ir atsibučiavo su dar vienu kelionės draugu, patraukusiu savais keliais… Na, mes su Fredžiu taip pat nesnaudėme, susiradome kaip nuvykti iki Piuros, porą valandų prasitrynėme stotyje belaukdami vėluojančio autobuso ir dar per dvi valandas atsidūrėme kaip pekloje perkaitusioje Piuroje. Kadangi jau buvo beveik vakaras, susiradome kur gyventi, išėjome pavalgyti, ir nusipirkę sangrijos tradiciškai įsikūrėme plaza de armas. Paplepėjome, susipažinome su pora vietinių gėjų, kurie mus primygtinai kvietė į netoliese vykstančią fiestą, pasijuokėme ir grįžome miegoti, nes nors ir trumpa, kelionė per karštį gerokai atėmė jėgų…

5 diena: Nauji metai

Naujų metų dieną atsikėlėme vėlai. Rytą prasitrynėme viešbutyje tikrindami meilus, žiūrinėdami nuotraukas ir tinginiaudami, nes jokio aiškaus plano ką veikti dieną ir juolab, kur ir su kuo ir kaip praleisti naujus neturėjome, tačiau nusprendėme, kad planas pats ateis ir nereikia be reikalo rūpintis. Apie vidurdienį, kai jau galutinai išsikuitėme, nuėjome į vakare atrastą mielą ledainę sukirsti milžiniškos ledų porcijos pusryčiams, nes per tokį karštį daugiau nieko ir nesinorėjo, na, nebent išsidrėbti hamake po palme, panašiai, kaip darėme būdami Lobitos… bevalgydami beprotiškai skanius ledus paplepėjome su ledainės savininku, ką čia Piuroje galima nuveikti. Jis mums patarė kreiptis į savivaldybėje esantį turizmo informacijos centrą, tad nedvejodami ten ir patraukėme. Ten mus pasitiko labai malonaus veido ir mintinai išmokto teksto mergina, kuri mielai papasakojo kas ir kaip, ką aplankyti ir kur geriau neiti, įdavė į dantis žemėlapį su nuorodomis ir palinkėjo smagaus kelio. Kadangi viskas buvo visai šalia, tai nusprendėme apsukti didelį ir gražų ratą po visus 7 nurodytus turistinius objektus minus katedrą, kurią jau buvome aplankę vakar vakare. Tačiau pasirodo, kad tądien tai irgi buvo vienintelis objektas, kurį galėjome aplankyti, nes visi kiti, pasirodė esą uždaryti, taigi apžiūrėjome, pabeldėme į duris, paverkėme graudžiu balsu, gal kas įleis, bet nieko…Gera žinia ta, kad taip bevaikščiodami prastūmėme visą dieną ir jau atėjo laikas eiti pavakarieniauti ir galvoti, kur sutiksime naujuosius. Miestas buvo kaip išprotėjęs – visur milijonas žmonių, pardavinėja visokį šlamštą – akinius, geltonus triusikus su 2012 (neklauskit kodėl, taip ir nesupratau), gatvėse pardavinėja ir iškart sprogdina fejerverkus, visur muzika, triukšmas, žodžiu tikras balaganas. Na, šiaip ne taip suradome ne visai sausakimšą polleria, skaniai ir nebrangiai pavalgėme ir grįžome į viešbutį nusiprausti, persirengti ir eiti velnias žino kur, t.y. pasitikti naujųjų J Kaip tarėme taip ir padarėme. Susikuitėme, išėjome į gatvę ir pasigavę pirmą taksi paprašėme, kad mus nuvežtų kur nors, kur vyksta kokia nors fiesta… Taksistas mums rekomendavo važiuoti į Queens, o kadangi jau buvome apie tą vietą girdėję iš vietinių berniokų, nusprendėme, kad ten ir bus ta vieta, kurios ieškome… Bepročiai, tiesa?.. Na, nuvažiavome, ir tikrai nepasigailėjome – klubas buvo erdvus, su dviem gražiom terasom, gera muzika ir daug linksmų žmonių. Tad kartu su jais kėlėme taures, šnekučiavomės, šokome ir prižadėjome daugybę kvailysčių ir grandiozinių planų naujiesiems metams. Dvyliktą išmušė praktiškai nepastebimai – susidaužėm su visu pasauliu kas kokteilio taurėmis, kas alaus bokalais, pasibučiavome ir toliau kaip išprotėję šokome iki aušros, kol galiausiai, visai be jėgų parsivilkome pėsčiomis iki viešbučio ir kritome miegoti, kaip reikiant paženklinę naujuosius skaudančiomis kojomis, o kitą rytą ir skaudančiomis galvomis…

6 diena: 2012

Na, deja, kitą rytą ilgai ir laimingai išsimiegoti po ilgos nakties nepavyko, nes jau nuo 9 ryto po visą viešbutį klykaudami pradėjo lakstyti trys vaikai ir bartis jų nukvakę tėtušiai, tad skambėjo visas viešbutis ir apie saldų miegą buvo galima pamiršti… Na, gera pusė iš to ta, kad nepramiegojome visos dienos ir galėjome daug naudingo nuveikti…. Aha… beveik ir pati patikėjau… Atsikėlėme, susikuitėme ir išėjome ieškoti pusryčių… ir teko nemaloniai nustebti. Gatvėse nebuvo nė vieno žmogaus, visos parduotuvės ir kavinės uždarytos, nei vieno šuns nei mašinos nesimato, tik mėtosi šiukšlių kalnai… Taigi liūdni grįžome į viešbutį, suvalgėme paskutinį avokadą, kurį turėjome atsivežę iš Llallan‘o ir pradėjom ieškoti draugų J Neilgai trukus susirašiau su vienu pažįstamu iš Piuros, tad susitarėm su juo susitikti. Prieš tai nuėjome pavalgyti, ir susitikome su juo jau savo pamėgtoje ledainėje, kur prapliurpėme beveik porą valandų, praleisdami beprotišką dienos dalį, kai dėl karščio nesinori kišti nosies lauk, ir daug mieliau sėdėti mieloje ledainėje ir krimsnoti chirimoya ir maracuya skonio ledus J Popiet, kai karštis bent kiek atslūgo, Christianas mus apvedžiojo po gražiausias miesto vietas, aprodė parkus ir teatrą, tad popietę praleidome labai smagiai, tik gaila, kad nei aš nei Fredis, išeidami nepagalvojome, kad aplankysime tiek vietų ir nepasiėmėm iš viešbučio fotikų, tai nuotraukų iš šios dalies kaip ir nėra… Bet šiaip ar taip, taip prablūdijom iki sutemų – nesistebėkit, nors čia ir vasara, temsta visuomet daugmaž tuo pačiu metu – apie 7 vakaro jau būna visiškai tamsu, atsisveikinom su Christianu ir patraukėm vakarieniauti, svarstydami, kokiu būdu ir kada grįžti į Limą. Susiradome vieną iš tuštesnių chifa, nes miestas ir vėl buvo pavirtęs į visišką chaosą ir kaip reikiant prisprogome už 6 solius, kad jau nieko nebesinorėjo daryti, tad pargrįžome į hostelį, pažiūrėjome kažkokį keistą brazilietišką filmą ir nuėjome miegoti, nusprendę, kad ryt keliausime namo…

7 diena: Kelionės pabaiga

Ryte atsikėlėme, išėjome į ledainę papusryčiauti ir ieškoti bilietų į Limą. Kadangi nakčiai vietų gauti nepavyko nė vienoje agentūroje, tad teko pradėti keliauti dienos metu, kas reiškė, jog nusipirkome bilietus, pargrįžome į viešbutį susirinkti daiktų, ir pakeliui į agentūrą dar turėjome laiko užsukti į vieną suvenyrų turgų, nupirkti draugams chifles, kad parvežtume į Limą lauktuvių. Paskui dar nusipirkome bambalį vandens, nes karštis buvo nepakeliamas o galvoti apie 16 valandų kelionę nepatogiame autobuse ir numirti iš troškulio tikrai nesinorėjo. Viskuo apsirūpinę kelionei grįžome į agentūrą, sėdome į autobusą ir po ilgos ilgos dienos ir dar ilgesnės bemiegės nakties 8 ryto atsidūrėme Limoje. Namuose.

Buvo taip keista grįžti į tuščius namus, kur nepasitiko nė vienas iš chicos, tačiau Mari Luz pasitiko kaip mama, tad nebuvo taip ir blogai. Beliko išsikrauti ir išsiskalbti daiktus ir pripažinti, kad kelionė baigiasi ir lieka labai nedaug laiko iki grįžimo namo, tik kuo labiau tas laikas artėja, tuo mažiau žinau, ar čia tuo džiaugtis, ar liūdėti… O dabar tikiuosi, kad mano kelionės įspūdžiai netapo jūsų migdomaisiais ir padėjo bent kažką įdomaus sužinoti apie studentiško keliavimo ypatumus dievo pamirštais kampeliais, ar bent jau prisiminti ir pasidomėti kaip man sekasi. Taigi dabar baigiu, ir įtariu, kad bent kelioms dienoms padarysiu pertrauką nuo rašymo, nes, kaip sako Marijonas… „po tiek kartų jau darosi bloga…..“ o jūs, mano mielieji skaitytojai, laukite tęsinio ir nuotraukų, kurias irgi gal jau pasistengsiu kažkuriuo metu sukelti!

Trečias kelionės etapas – Kalėdos Llallan‘e

Sveiki gyvi, mielieji,

Su naujais visus! Atleiskit, kad jau senokai jums berašiau, bet kaip patys įsivaizduojate, stačia galva pasikėlus į kelionę ir tobulas atostogas, ne visada lengva rasti laiko ir ramią vietelę prisėsti porai valandų rašyti… Tačiau dabar jau grįžus ir po truputį susidėliojus mintis galvoje, galiu ramiai jums papasakoti kaip praleidau paskutinę kelionės savaitę. Čia viena dalis, netrukus sukelsiu ir kas liko. Tad sėkmės skaitant

1 diena: Šokolatada ir Kūčių vakarienė

Išaušo gražus ir ankstyvas Kūčių dienos rytas ir pramerkus akis pasitinka nežemiško grožio vaizdas – saulės apšviestas slėnis su dviejų upių santaka ir kabančiu tiltu vidury. Laikrodis dar rodo nepadoriai ankstyvą valandą, bet Fredis ir kaitri tvankuma už lango nebeduoda miegoti. Tad keliamės, pusryčiaujam su šimtu Fredžio tetų, atkakliai siūlančių valgyti dar, tad jausmas kaip ir namuose per Kalėdas papusryčiaujam ir keliaujam į sodą padėti ruoštis Šokolatadai (Čia trumpai paaiškinsiu – Fredžio šeima kiekvienais metais organizuoja nuostabų dalyką – popietę kaimo vaikams su kakava (todėl ir vadinasi „chocolotada“), žaidimais ir dovanėlėm, o šiais metais Fredžio mama dar ir organizuoja gyvos prakartėlės statymą)o Julianas lieka namuose kepti kalėdinių sausainukų su šokoladu .. Tad ten ir nuskubėjome padėti – vyrukai statė prakartėlę, aš su vaikais šlaviau kelią ir rinkau mangus ir avokadus (sodas pilnas mangų medžių, kurių šakos lūžta nuo prinokusių vaisių, kuriuos gali nusiskinti ilgu pagaliu ir skaniai krimsnoti, tad pasaka, kaip suprantate ) per porą valandų viską paruošę iškeliavome prie upės maudytis, nes karštis nepakeliamas, tad neįsivaizduojate, koks gėris nuo uolos šokti į vėsią upę ir leistis nešamai srovės… Tik paskui svarbu laiku sustoti neišsitaškius į aštrius akmenis. Tad ten prasimaudėme ir prasišokinėjome gerų porą valandų, kol prasidėjęs vasariškas lietus ir gurgiantys skrandžiai parvijo atgal į namus, kur Fredžio teta Aide mus pamaitino skaniausiu kalakuto troškiniu su kažkurios rūšies lęšiais ir ryžiais. Iškart po pietų atkeliavo ilgai lauktas ir pasiilgtas Juanas! Tad su juo smagiai paplepėjome, bet po pietų vėl reikėjo padėti ruoštis Šokolatadai – nešiojome indus ir žaislus, pilstėme kakavą ir t.t., kol galiausiai reikėjo padėt vaikams persirengti vaidinimo kostiumais, Fredis atvedė mulą ir karvę su veršiuku, viena moteris iš kaimo paskolino avytę, tad viskas buvo labai labai gražu ir tikroviška. Per patį vaidinimą vis negalėjau atsistebėti Fredžio mamos ir jos sesių atsidavimu ir kūrybiškumu, nes susirinko virš 100 žmonių, visi šoko ir linksminosi, vėliau dalinome kakavą su panetones, o prieš pasibaigiant šventei visiems kaimo vaikams simbolines dovanėles – barbes, mašinytes ir kamuolius. Aš visos popietės metu užsiėmiau fotografavimu ir kakavos dalinimu, neatsistebėdama šia gražia tradicija ir šeimos dosnumu. Būtent čia ir pajutau tą tikrąją kalėdinę dvasią ir nesavanaudišką džiaugsmo dalinimą ir širdį užliejančią šilumą šalia esantiems žmonėms ir aplinkai…

Po visos šventės likome surinkti šiukšlių, nes jų, deja, buvo gausiai ir padėti susitvarkyti sodo, paskui mano vyrukai išėjo alaus o aš likau ruošti tinginio ir plepėti su Fredžio pusbroliu Pablo, kuris, kaip 8 m. amžiaus, yra super protingas ir hiperaktyvus vaikas J Kadangi vyrukai ilgai negrįžo, tad su Fredžiu nusprendžiame dar kartą keliauti iki upės išsimaudyti. Genijai… Vidury nakties (bent jau toks jausmas, nes tamsu kaip š… ir nė velnio nesimato nei kur eiti, nei ką daryti), maža to, kadangi Sierroj visą popietę lijo, upė ištvino, užliejo kelią, tad teko klampoti per vandenį… Na, atėjome iki tilto, bet paaiškėjo, kad išsimaudyti gali būti pakankamai pavojinga, nes nieko nesimato ir nežinau ir užšoksi ant akmens, tad planą teko atšaukti ir grįžti tuo pačiu keliu per vandenį… Na, bet pasivaikščiojimas vis tiek išėjo smagus, nes matėsi daug daug jonvabalių ir atrodė, kad upė savaime blykčioja Grįžus radome jau ir vyrukus bei buvo laikas pradėti ruoštis vakarienei bei pasveikinti Juaną, kuris, kaip kūdikėlis Jėzus, gimė per pačias Kūčias… Vakarienė buvo planuota dešimtai vakaro, bet pagal „hora perauna“ nusikėlė į pusę dvylikos, tad vaikai jau mirinėjo ant stalo laukdami dovanėlių, o mes mirinėjome iš alkio. Tačiau galiausiai susėdome vakarieniauti, viskas labai gražiai ir šventiškai, su kalakutu, iškilmingais tostais ir daug vyno, juoko bei kalbų. Buvo šiek tiek keista, tačiau mūsų šešetukas sudarė irgi savotišką šeimą, kurią jungė šioks toks bendras namų ilgesys ir solidarus vienatvės jausmas, nors visi plepėjom ir juokėmės. Po vakarienės šeimyna dalinosi dovanėles, tad buvo labai miela stebėti iš šalies visą tą šventinį ir šeimyninį šurmulį, kol galiausiai Fredžio dėdė mus išsiuntė parnešti alaus Tad vidury nakties teko keliauti iki miestelio pirkti alaus. Nesistebėkite, nieko čia keisto, vaikams užmigus paskui namuose prasidėjo šokiai, visi linksminosi ir nebuvo nieko bendro su mums tokia įprasta kalėdine ramybe… Na, keista, bet kultūriniai skirtumai yra kultūriniai skirtumai ir reikia prisitaikyti… Paskui mano vyrukai sugalvojo keliauti į miestelio fiestą, tačiau mes su Juanu ir Fredžiu nusprendėme paslikti namuose ir iki paryčių prasėdėjome terasoje gurkšnodami alų ir šnekučiuodamiesi apie gyvenimą, kol apie ketvirtą ryto mane galutinai palaužė miegas… Tad Kūčių diena buvo ilga, pilna įspūdžių, šiokios tokios nostalgijos ir ilgesio, bet kartu ir šventinio šurmulio bei šilumos (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme ). Faktas vienas, šios Kalėdos, kad ir kokios keistos bebūtų, tikrai bus įsimintinos ir nepamirštamos, ir ačiū tiems žmonėms, kurių buvimas ir rūpestis padarė jas tokias ypatingas…

2 diena: Lietingos Kalėdos

Užsisėdėję iki aušros atsikėlėme vėlai, bet ir anksčiau to daryt nebuvo prasmės, nes lijo kaip iš kibiro. Maža to, aš ir pabudau nuo to, kad  kiaurai pro stogą vanduo lašėjo tiesiai man ant veido ir pagalvės. Atsikėlėm su Fredžiu ir Julianu, palikę kitus miegoti, papusryčiavom ir vyrukai su Fredžio dėdė išsiruošė keliauti iki uolos, kertant visą slėnį, bet kadangi aš tuo metu sėkmingai rašiau blogą, kad jūs turėtumėte ką po švenčių veikti, bei neturėjau nei mažiausio noro pusę dienos murkdytis lietuje, tai pasilikau su Fredžio mama ir tetom, padėjau ruošti pietus ir pažaidžiau su vaikais, kol apstojo lyti. Tada atsikėlė Gabrielius ir su juo išsiruošėme išsimaudyti, nes nustojus lietui karštis vėl nedavė ramybės gyventi. Susirinkome rankšluosčius ir knygas, nusprendę ant uolų išsidrėbti ir paskaityti, tačiau nespėjus nė išlįst iš gaivios upės vėl prasidėjo nenaudėlis lietus ir teko paskubom nešt kudašių namo, nenorint sušlapt iki paskutinio siūlo. Taigi grįžome, pasitvarkėme ir grįžo vaikinai baisiai sušalę ir šlaput šlaputėliai, tuomet visi draugiškai papietavome ir visą popietę prasimalėme terasoje plepėdami su dėdėm ir tetom, žaisdami su Pablu ir Mauricio jų naujom kalėdinėm dovanom (labiausiai žaidė didžiausi vaikai – Freddis su Julianu ) Tačiau prieš vakarienę tradicija nusnausti siestą paėmė viršų ir porai valandėlių visi išlūžome. Atsikėlėme kaip tik laiku arbatėlei su panteonu, tad pavalgėme ir išsiruošėme į gretimame kaimelyje vyksiančią kalėdinę fiestą – kaimo šokius. Tačiau ne šiaip sau, bet su fejerverkų šou vidurnaktį, man kažkodėl keistai priminusiu Užgavėnes, nes fejerverkai buvo pritvirtinti ant iš bambukų ir šiaudų sukonstruoto malūno, kuris, kaip buvo sakyta, turėtų irgi degti. Na, degti nedegė, bet fejerverkai buvo gražūs, kaimo kapela grojo gerai, alaus kiekis mano vaikinų skrandžiuose jau buvo pakankamas, tad Sergio išsitempė Vanessą šokti vidury aikštės, sudainavome Julianui Feliz cumpleaños, taip visai neatkreipdami į save visų dėmesio, maža to, kad jau ir taip miestelis dvi dienas kalbėjo, kad Moncada šeimyna kalėdoms pasikvietė šutvę gringos… Taigi pateisinome smalsuolių lūkesčius ir poreikį apkalboms ir patraukėme į fiestą, kur vėl šokome ir linksminomės  iki paryčių… Tad tokios keistos ir neįprastai nekalėdiškos bet tuo pačiu ir įsimintinos Kalėdos…

3 diena: Kelionė į Pacasmayo

Nors pagal planą turėjome keltis anksti ir iki vidurdienio atsidurti Pacasmayo, po vakarykštės fiestos pirmasis akis pramerkė Gabrielius (stebuklas!), matyt jausdamas atsakomybę dėl Juliano gimtadienio, išvertė mus visus iš lovų, tačiau kol susirinkome visdar šlapius rūbus, papusryčiavome ir sode prisiskynėme mangų kelionei, jau ir buvo po pusiaudienio… Tad į kelią išsiruošėme vėlai, autobuse negavome vietų, tad teko beveik keturias valandas sėdėti ant laiptų apsikabinus visas kuprines ir banglentes trankytis ir kratytis tragišku kalnų keliu, kol pagaliau atsibeldėme į Pacasmayo. Deja, kaip buvo planuota, susirasti autobuso kuris naktį mus nugabentų iki Talara nepavyko, tad teko įsikurti labai mielam hostelyje su labai nemalonia ir nedraugiška šeimininke. Tuomet susiradome bilietus rytojaus nakčiai, brangiai ir neskaniai pavalgėme vietiniam žuvies restoranėlyje ir po pietų Gabris su Julianu išvarė surfinti, Sergio tiesiog prapuolė, o mes su Fredžiu patraukėme į pliažą paskaityt ir išsimaudyt, tad popietė praėjo ramiai ir be rūpesčių, vaikštant pakrante, o grįžus iš pliažo ir nusimaudžius po dušo ir vėl nulūžome savo jau tradicinei atostogų siestai… Deja, nepastebėjome nei kada grįžo Julianas nei Sergio, tačiau atsibudome visi apie 11 vakaro, gurgiančiais pilvais, tad teko ieškoti ko nors kirminui nuraminti. Vienintelė tokiu metu pirmadienio ir kalėdų vakarą dirbanti vieta buvo viena polleria netoli hostelio, tad ten ir apsistojome. Paskui dar apėjom ratuką kitą po miestelį, plazmoje de armas išgėrėme po kokteilį ir grįžome atgal, nusprendę bent vieną vakarą praleisti ramiai…

Bet po tokios siestos miegot jau kaip ir nesinorėjo, tad su Fredžiu pradėjome žiūrėti filmą ir vėl taip gavosi, kad užmigome netoli aušros… Tad taip ramiai ir praėjo Juliano gimtadienis bei antroji diena, turbūt nė karto ir nepagalvojus, kad kažkas ne taip. Na, bet gal ir gerai, reiškia, kad atostogos veikia teigiamai ir padeda užmiršti visus rūpesčius ir nesklandumus… O šiuo įrašu baigiasi ir trečiasis kelionės etapas. Tikiuosi, kad šventes ir jūs praleidote smagiai ir laimingai, kalėdų senis buvo dosnus ir ateinantys metai atneš pagaliau šiek tiek žiemos, o paskui ir visko kitko, kaip priklauso…

Antras kelionės etapas – Cajamarca

Sveiki gyvi, mielieji,

Su šventėm visus labai labai sveikinu, nors mano kalėdos šiemet visai nežiemiškos ir nešeimyniškos, tačiau ne ką mažiau smagios ir įsimintinos. Ir visgi tikiuosi, kad jūs jas praleidote ramiai ir šiltai jaukiam šeimos rate prie židinio, gurkšnodami karštą vyną ir nerūpestingai plepėdami ir besidžiaugdami dosniom Kalėdų senio dovanėlėm

Na, o aš, kaip jau žinote, tęsiu savo darbą aprašyti daugiau ar mažiau visus kelionės nuotykius, nors ir su nedideliu atsilikimu, priklausančiu nuo galimos prieigos prie interneto. Taigi šiandien pateikiu antrojo kelionės etapo santrauką ir tikiuosi jau ryt ar poryt papildyti ir dalį apie kalėdas, nes šiaip, kaip suprantate, turiu ir įdomesnių veiklų nei tūnoti prie kompo typinant tekstą, bet ko gi dėl jūsų nepadarysi… Tad tikiuosi, bent jau ne veltui kankinuosi ir jums patiks tai ką rasite:

Pirmoji diena (12 18, sekmadienis)

Paryčiais, 4 val. ryto atvykau į Cajamarcą. Šalta ir tamsu, niekas dar nedirba, tad porą valandų pusiau mieguose teko prasitrinti agentūroj klausant liaudiškų dainų. Prašvitus iškeliavau į miestą, susiradau pirmą pasitaikiusį baisuoklišką bet nebrangų hostelį ir nuėjau gavus kambarį nulūžau kelioms valandoms. Atsibudus saulei besityčiojant iš manęs, teko keltis ir eit medžiot pusryčių bei ieškot, ką čia tokio nuveikus, kol mano kelionės vyrai tvarko reikalus Limoje J šįkart turgus mane nuvylė, tad teko pasisotinti vaisių salotomis vienoje kavinukėje, kur jos nebuvo nei tokios gausios, nei tokios skanios, na bet ką gi… Po pusryčių jau buvo galima ir vietinėm įžymybėm domėtis, tad iki pietų prasitrainiojau po miestą, užsikoriau iki gražios apžvalgos aikštelės su inkų architektūrinėmis liekanomis ir pasipykau su saule, nes sugebėjau nusvilti abu kelius, ir daugiau nieko, kuriuos dabar bjauriai skauda. Po pietų nusprendžiau pasilepinti inkų spa malonumais, tad pasigavau combį iki terminių baseinų, kur pramirkau visą popietę plepėdama su įvairaus plauko nepažįstamaisiais bei stebėdama besipliuškenančius vaikus. Kadangi grįžus karštis visdar buvo sunkiai pakeliamas, pasinaudojau proga numigti pasiilgtą siestą, prieš pradedant naują turistinį ratą po miestą, kurio rezultatas, atrasti du labai gražūs parkai ir išvada, kad rasti veikiantį bankomatą šiais laikais ne taip jau paprasta, ypač, jei tavo kortelė nepritaikyta amerikietiškiems standartams ir kai kurie bankomatai tiesiog atsisako tau išduoti pinigų…. Hmmm, na tikėkimės rytoj labiau pasiseks, nes kitai teks tą pačią kortelę graužti… Po ilgo pasivaikščiojimo nuėjau į vietinį locutorio sutvarkyti degančių reikalų ir brūkštelti porą laiškelių, paskui vakarienė ir prisėdimas rašyti šių blogo įrašų, pasinaudojant proga, kad niekas nelipa ant galvos ir nereikalauja dėmesio bei iniciatyvų ką nors naudingo nuveikti… Taip ir prabėgo mano poilsio diena, o ryt jau susitinkam su Julianu ir Sergio, tad turiu įtarimą, kad kelionės tempai gali greitai pasikeisti… Na, bet ryt jau ir bus matyt kaip ten bus.

Antroji diena (12 19, pirmadienis)

Taigi šiandien atsikėliau vėl nuo neįprasto triukšmo gatvėje, lėtai susikuičiau ir tradiciškai nukeliaviau į plaza de armas paskaityti belaukdama Juliano su Sergio. Jie kaip visada tradiciškai vėlavo, tačiau galiausiai jiems atvykus susikuitėme, išėjome papusryčiauti/priešpiečiauti ir kurpti planų dienai. Susiradome jaukų viešbutį su išprotėjusiu savininku ir priekabiais darbuotojais, tačiau po nedidelių nesusipratimų su kainomis ir žmonių skaičiumi gavome didelį ir gražų kambarį už padorią kainą, kartu su internetu, kuris leido man su jumis bendrauti šiom dienom J Taigi baigus visus pasiruošimo darbus susikuitėme ir antrą dieną iš eilės išsiruošėme į baños del inka, kur pramirkome visą popietę ir prasikepinome saulutėje. Grįžus turėjome gražų planą nusipirkti vyno, sūrio ir kitų žeimiškų gėrybių ir pakilti į mirador, saulės palydėti. Deja, kol išsikuitėme, saulė jau spėjo nusileisti, tačiau nuo to tikrai nieko nepraradome, priešingai – pakilome jau prieš uždarant vartelius, tad galiausiai ant viso kalno likome vieninteliai ir smagiai praleidome vakarą vakarieniaudami ir gerdami vyną, besigrožėdami naktinio miesto vaizdais iš viršaus, kur niekas netrikdė tylos ir ramybės. Tačiau jau čia supratau, kad kelionė su iš pradžių dviem, o paskui keturiais, o paskui ir penkiais vyrukais, žada būti pakankamai įdomi ir linksma J Ant kalno praleidom visą vakarą kol pradėjo lyti ir mirtinai sušalome, bet kadangi grįžus miegoti dar buvo per anksti, tai su Sergio (Julianas liko miegoti, nes vargšelis ne taip kaip kiti, kentėjo nuo aukščio – Cajamarca yra maždaug 3300 m aukštyje, tad normalius žmones kartais veikia neigiamai, bet kaip žinote, aš ne iš tokių, tad ir problemų didelių neturėjau, nepaisant pokšinčių ausų) iškeliavome ieškoti, ką pirmadienio vakarą galima nuveikti naktinėje Cajamarcoje J Na, galiausiai vargais negalais radome jaukų barą, kur išragavome keistų egzotiškų kokteilių ir susipažinom su įdomaus plauko vietiniais – paslapčiom alų gurkšnojančiais paaugliais, pora amerikiečių keliautojų ir pagyvenusių senjorų kompanija, po darbų ir protestų skandinančių liūdesį romo butelyje… Tad vakaras greitai prabėgo ir nė nepastebėjome, kaip užsilikome iki baro uždarymo…

Trečioji diena (12 20, antradienis)

Ryte atsikėlėme vėlokai, tačiau kadangi Freddis su Gabriu turėjo atvykti tik po pietų, tad nusprendėme keliauti ieškoti kultūrinių įdomybių. Šiek tiek pagooglinus ir paieškojus turistiniuose giduose (pagal idėja Freddis turėjo mūsų kelionės planą turėti, bet apie tai vėliau…) nusprndėme patraukti į Otuzco, kur keistame akmenyje archeologai rado išskaptuotus šimtus kapų iš preinkų laikotarpio. Deja, mūsų planus greitai nusprendė pakoreguoti pliaupiantis lietus, kuris kaip sakė vietiniai, nežadėjo baigtis visą dieną… Šiaip ar taip,  pasibastėme po turgų ieškodami kur nusipirkti ponchos, tačiau nesėkmingai, bet per tą laiką ir lietus apstojo, tad nusprendėme rizikuoti ir iškeliavome į Otuzco, mikriukas ten nugabena per maždaug pusę valandos ir palieka vidury nieko, kur būdelėje sumokėjus 5 solius gauni teisę pakilti apžiūrėti garsiosios uolos su nekropoliu. Na, viskas būtų labai šaunu, ir tie langeliai kietai atrodo, ir visa kita, tik bėda ta, kad nieko ten tau niekas nepaaiškina ir lieka nesuprasta, kokia proga, kas ir kodėl ten juos iškirto ir kokią reikšmę tas nekropolis turėjo… Taigi, pasivaikščiojom aplink, pafotkinom ir nieko nesupratę nusileidom žemyn, nusprendę pargrįžti pėsčiomis, gražiu keliu palei upę, kuris, anot pranzūziško turistinio gido teigė, jog šis kelias prinema pasivaikščiojimą Šveicarijos alpėmis… Na, labai grei įsitikinome, kad to gido autorius arba niekada nebuvo Šveicarijoj, arba niekada nebuvo Peru, arba paprasčiausiai turi iškreiptą panašumo supratimą, nes kaip jau žinome, jokio panašumo į jokią Europos vietą čia nėra, dėl paprasčiausių priežasčių – nuolat išmaldos prašančių campesinos, šiukšlių kalbų gražiausiuose gamtos kampeliuose ir kitų mažų nesusipratimų… Visgi, kelias tikrai buvo gražus, vedė palei upę, tad ant vieno iš daugelio kabančių tiltų sustojome papriešpiečiauti, pasinaudoję proga, kad kaip tik nelijo… Na, į miestą grįžome per porą valandų, nors vietiniai teigė, kad užtruksime 40 minučių, šlapi kaip ciuciukai, nes oras čia prognozuojamas sunkiau nei Lietuvoje, ypač per liūčių sezoną… Tad grįžome, persirengėme ir užlūžome siestai, belaukdami kol pasirodys vėluojantys Freddis su Gabrielium. Jiems galiausiai atvykus, paaiškėjo, kad mūsų planą Freddis pamiršo, tad teko sėst ir galvot jį iš naujo, turint galvoje, kad iš 6 ar 7 dienų, viską sutalpinti reikėjo į tris. Tad per porą valandų sukurpėme naują planą ir maršutą, o vakare iškeliavome pavakarieniauti ir „para unas chelas“, bet kadangi baisiai lijo, tai teko šį užsiėmimą perkelti į viešbutį, kur beregint užlūžome, nes visi buvom baisiai pavargę…

Trečioji diena (12 21, trečiadienis)

Šiandien Freddis mus visus pažadino nepadoriai anksti, nes turėjome keliauti patvirtinti agentūrai, kad keliaujame su jais į ekskursiją į Cumbe Mayo, kas yra trečias labiausiai lankomas Peru istorinis ir kultūrinis paminklas. Na, gan keista tai girdėti, nes turistų ten praktiškai nesutikome, infrastruktūros nerasta jokios ir šiaip pakankamai atokiai ten viskas palikta likimo valiai… Oi, atleiskite – aiškinu – Cumbe Mayo, arba kitaip Bosque de piedras (Akmenų miškas), labai labai graži vieta su iš žemės išaugančiomis aštriomis uolomis, kurios formuoja keistus darinius, turinčius įvairių gyvūnų ir kitų pavidalų formas, kur inkai savo didybės laikotarpiu atlikinėjo religines ceremonijas. Taigi ten nuvykome su vienu išprotėjusiu gidu, kuris su tokia aistra pasakojo apie regione auginamus 6000 skirtingų bulvių rūšių, kad labai daug pasitikėjimo nekėlė, bet buvo visai neblogai… Apeiti visą „mišką“ reikia apie dviejų trijų valandų su nuobodžias istorijas pasakojančiu gidu, tačiau pliaupiant negailestingam lietui viskas užtruko dar ilgiau, nors tikrai nesiskundžiu nes vieta turi kažką magiško… Milžiniški akmens luitai su spiritualistinėm inkų ceremonijom ir kraupiom istorijom, saugantys ilgų amžių paslaptis. Visgi, kaip jau minėta, gido istorijos ir pažintiniu taku apsiribojantis pasivaikščiojimas mums greitai įgriso, tad nusprendėme pasinaudoti gido patarimu grįžti į Cajamarcą pėsčiomis ir likusį pusdienį praleisti savarankiškai tyrinėjant šią stebuklingą vietą. Tuo ir užsiėmėm kelias sekančias valandas – karstydamiesi uolomis, priešpiečiaudami žmogaus nepaliestame kampelyje su vaizdu į stebuklingą slėnį, landžiodami urvais ir kitaip ieškodami būdų užsimušti J laimei, viskas baigėsi laimingai, niekas sprando nenusisuko, bet atėjo laikas traukti link miesto, kol nesutemo ir nepradėjo eilinį kartą bjauriai lyti… Nusileidom gerą kelio gabalą, kol pradėjo darytis aišku, kad šį kelią matome pirmą kartą, kas reiškia įtarimą, kad nukeliavome priešinga nei reikiama kryptimi… Pasivaikščioję dar pusvalanduką iki pirmos sutiktos civilizacijos, paaiškėjo, kad kelias į Cajamarcą veda į visiškai priešingą pusę ir reikia grįžti praktiškai ten pat iš kur pradėjom… Hm…. nice… Maža to, prasidėjo mūsų „pasiilgtas ir lauktas draugas lietus“, kiaurai persmelkiantis šalčiu, taigi keliauninkų nuotaika greitai subjuro ir sekančias porą valandų žingsniavome liūdni, tylūs ir išalkę, kiaurai sulyti ir nežinantys kiek dar teks keliauti… Tačiau, mes nebūtume mes, jei nesugalvotume kaip pasilinksminti ir išsisukti iš beviltiškos situacijos. Gerai, perdedu, tiesiog sėkmė mums ir vėl nusišypsojo J keliaujant per vieną miniatiūrinį miestelį pavyko susitranzuoti pikapą, kuris sutiko mus nugabenti žemyn iki miesto, tad visi sušokome į priekabą ir švilpiant vėjui bei pliaupiant lietui per pusvalanduką žiauriai sušalę, bet visgi neapsakomai laimingi pargrįžome iki Cajamarcos! Patenkinę skrandyje gurgiančius žvėriukus pirmam pakeliui sutiktam restoranėlyje makaronais, pargrįžome namo. Dušas, siesta kaulams sušildyti ir tada mano mieliesiems (priminsiu, visiems vyriškos lyties kelionės draugams) šovė geniali mintis – ieškoti vietinių merginų ir linksmybių naktinėje Cajamarcoje J Per draugą CS greitai buvo surastos dėmesio vertos kandidatės ir per porą valandų jau keliavome susitikti su naujais pažįstamais. Stebėtina, bet vakaras išėjo tikrai geresnis nei tikėtina, labai šauniam vietiniam bariuke vieno aštuoniasdešimtmečio senuko sode, vadinamam Disnėjumi, gurkšnojant Cañaso kokteilį su ananasais ir aguaymantu (toks vaisius, nežinau kaip jis vadinamas, nes Lietuvoje jo gyvenime nebuvau mačiusi), žaidžiant linksmą žaidimą ir plepant su merginom bei ispanu, čia vykdančiu baisiai įdomų ekologinį projektą… J Į viešbutį parsivilkome vėlai, visa laimė be naujųjų draugių, nors visokių vyrukams minčių buvo kilę…, ir greitai užlūžome miegoti, norėdami sukaupti jėgų rytdienos žygiui…

Ketvirtoji diena ( 12 22, ketvirtadienis)

Atsikėlėme anksti. Skauda galvą. Kitiems gailiai inkščiant ir besivartant lovoje su Fredžiu išsikuitėme ieškoti kur nuomuoja dviračius ir gyvybę gelbstinčių vaisių sulčių pusryčiams. J per porą valandų klaidžiojimo ir siuntinėjimo iš vieno miesto galo į kitą pagaliau pavyko gauti penkis pagyvenusius dviračius, nurodymus kaip ir kur vykti norimu maršrutu, kelionės draugai atsigaivelioję ir surinkti su visomis gyvomis kūno dalimis. Pasiruošta išvykti. Dienos planas: Collpa - pieno produktų fabrikėlis, kriokliai ir terminiai baseinai dienos pabaigai raumenims pailsinti. Prieš akis 40 km mynimo dviračiu ir daug žadanti diena… Aha, pamirškite! Ar kada sakiau, kad Peru planai nefunkcionuoja? Ah, taip, gal kokį milijoną kartų… Taigi spėkite, kas nutiko šį kartą… Na, pradėkime nuo to, kad dviračiai buvo tragiški, maniškio praktiškai nepersijunginėjo pavaros, kas kaip suprantate kalnuose pakankamai svarbu, Sergio dviratis kas kelis šimtus metrų pamesdavo grandinę, tad kelionės pradžia buvo pakankamai smagi… J Šiaip ne taip per pusantros valandos atvykome į pirmą punktą – Collpa. Kadangi jau buvo pietų metas, užkandome atsivežtais sumuštiniais, užsilpome ant labai gražios uolos su vaizdu į slėnį, pasnaudėme po medžiu dirbtinio prūdo (pirmasis ir vienintelis mano matytas prūdas Peru), Užtrukome ilgiau nei planuota, tad skubiai išsiruošėme keliauti iki krioklių, kai nespėjus nė susivokti, prasidėjo baisi audra, galutinai sužlugdžiusi planus aplankyti visą maršutą. Palaukėme dar pusvalanduką, tačiau greitai paaiškėjo, kad lietus greitai nesiliaus ir anksčiau ar vėliau vis tiek teks minti atgal per lietų, tad geriau tai padaryti bent jau su šviesa. Taigi, grįžome į Cajamarcą kiaurai šlapi ir sušalę kaip ciuciukai, su nuo dviračių sėdynių skaudančiais užpakaliais ir negyvai pavargę. Bet nėra to blogo, ko nepataisytų karštas dušas J Deja net ir po jo buvau suledėjusi, tad trumpam įlindau į lovą pasnausti. Lyg būtų maža to, kad lietus sužlugdo dviejų iš eilės dienų planus, pradėjo lašėti pro stogą! Pasiskundėme viešbutyje ir mums liepė kraustytis į kitą kambarį. Ar bent įsivaizduojate, kiek daiktų turi sukaupę 5 bepročiai, išsiruošę į kelionę nuo trijų savaičių iki trijų mėnesių? Tataigi, kraustymasis tikrai nepakėlė ir taip jau subjurusios nuotaikos, bet bent jau išblaškė miegus visiems, nes žaidėme žaidimą „susirink savo daiktus greičiau nei ant jų pradės lašėti vanduo“ šiaip ne taip persikraustėme, išslinkome pavakarieniauti ir patikrinti vakarykščių draugių rekomenduotos diskotekos, kur ir susitikome visą vakarykščią kompaniją. Deja nei aš nei Freddis, nei Julianas neturėjome daug noro šokti, tad nusprendėme iškeisti triukšmingą klubą į butelį vyno viešnutyje. Neilgai trukus grįžo Gabris, tad su juo kartu pribaigėme vyną ir saldžių sapnų. Kada grįžo Sergio taip ir negirdėjau…

Penktoji diena (12 23, penktadienis)

Pati keisčiausia ir neprasmingiausia kelionės diena. Atsikėlėme vėlai, ir pradėjome ieškoti kaip nusigauti vakare iki Llallan, Fredžio kaimo, kuriame turime švęsti Kalėdas. Greitai paaiškėjo, kad autobusai jau visi pilni ir nieko nebus… taigi lėtai išsikuitėme, išslinkome papusryčiauti ir supirkti visų reikalingų maistų ir dovanėlių kalėdoms, taip pat gimtadienio dovanos Juanui, kuris turi prie mūsų prisijngti per Kūčias, ir jo paties gimtadienį. Išsaiškinome kad yra combi nusigauti iki Chilete, gretimi Llallan kaimelio, tad susirinkome šmutkes, suvalgėme po paskutinę porciją idealiai skanių olandiškų ledų, pagamaintų iš vietinių vaisių ir nusigavome iki terminalo, kur radome reikiamą combi. Susiderėjome kainą, sulipome, sudėjome lagaminus ir… dvi valandas laukėme kol išvyksime… Nei du nei penki… Galiausiai per kitas dvi valandas nusigavome iki Chilete, combyje susipažinome su vienu iš Fredžio dėdžių, kurio nei jis pats nepažinojo, kuris pripasakojo daug įdomių dalykų apie kasyklos skandalą ir kitas aktualijas. Į Chilete atvykome jau sutemus, ten pasigavome taksi iki Llallan, kur mus pasitiko mama ir krūva Fredžio dėdžių, tetų ir mažų pusbroliukų Namai, pilni vaikų, ir šeimos, žudantis tvankumas ir moškių pulkai keistai priminė vaikystės atostogas ir sužadino nostalgiją, tačiau nieko bendro neturi su Kalėdomis ir jaukiu šventiniu šurmuliu… Na, bet ką gi, teks priprasti prie kitokių Kalėdų… Su visais pasilabinus ir susipažinus, prieš nugrimzdami į sapnus dar nukeliavome iki plazmos su vienu iš Fredžio dėdžių išgerti alaus ir papliurpti apie gyvenimą. Taip prasėdėjome iki gerokai po vidurnakčio, tačiau grįžus ir visiems sugriuvus miegoti mes su Fredžiu dar užsilikome terasoje ir kažkokiu stebuklingu būdu prašnekėjome iki aušros, klausydami jonvabalių ir upės šniokštimo, tad ir naktis nebuvo labai ilga…

Tai tiek apie antrą kelionės dalį. Visus klausimus ir neaiškumus jei tokių kyla, prašome siųsti el. paštu. Nuotraukos bus sukeltus negreitai, nes kaimelių viešbučių internetai deja nepasižymi dideliu greičiu. Na, šiaip ar taip, siunčiu linkėjimus iš Pacasmayo ir tikiuosi, kad šventes leidžiate gerai, bei kad tokie bus ir visi ateinantys metai.

Bučiuoju, ir iki greito!

Atsisveikinimų savaitė ir 1 kelionės etapas

Sveiki, mano mielieji, kaip jūs gyvenate? Karts nuo karto paseku jūsų naujienas FB ar kitais šaltiniais, bet panašu, kad jūsų susidomėjimas manimi gerokai blėsta, sprendžiant iš gaunamų laiškų ir žinučių skaičiaus bei blogo aktyvumo reitingų J matyt jau baigiate mane visai pamiršti… Visgi, nusprendžiau nekreipti į tai dėmesio ir toliau rašyti kaip man sekasi, nes jei ne jums, tai kada nors man pačiai bus baisiai įdomu visa tai pasiskaityti.

Šiuo metu jau gerokai atsilieku nuo aktualių įvykių pasakojimo, todėl pabandysiu susisteminti viską įvesdama kelionės datas sklandumui užtikrinti, bet prieš pradedant apie kelionę, reiktų paminėti klaikiai šiltą širdžiai ir liūdną atsisveikinimų seriją. Prieš beveik lygiai savaitę turėjome paskutinę vakarienę namuose. Mari Luz pagamino aji de gallina, Baptiste ištraukė visą laiką išsaugotą tikro prancūziško šampano butelį, pasigaminome pisco sour. Tada sekė mieliausia Klementės kalba, po kurios mes su Pauline jau šniurkščiojome nosimis. Visi kartu užsisėdėjome iki vėlumos, kol galiausiai Rosita beveik nulūžo ant stalo ir nusprendėme, kad jau laikas skirstytis. Tačiau niekas to nenorėjo, tad su Juanu, Baptiste ir Mari Luz dar užsilikome virtuvėje plaudami indus ir šnekėdami. Ši vakarienė galutinai patvirtino mūsų keistos daugiatautės šeimos statusą ir užsitikrino saugią vietą širdies kertelėje. Vakaras buvo liūdnas, bet tobulai ramus. Priešingai nei antradienis…

Antradienį po pusiau bemiegės nakties rytą pramiegojus, paskui teko skubiai rinktis šmutkes kelionei, spręsti paskutinius nesklandumus ir lėkti atsisveikinti su dar vienu svarbiu žmogumi – Klausu. Na, netikėtai mūsų kuklūs pietūs pavirto labai smagiu pasisėdėjimu El Hueco, jau turbūt žinote, kas ten paprastai veikiama J su Klausu, Fredžiu, o paskui ir Julianu bei Adrianu. Taip užsisėdėję vos nepražiopsojome laiko, kai turėjome nusigauti iki agentūros, pakeisti Adriano ir Fredžio bilietų, bet mus lydinčios sėkmės dėka atvykom laiku ir viskas buvo galutinai suderinta. Tada grįžau namo ir prasidėjo liūdniausias vakaras per visą mano laiką čia. Nesinorėjo patikėti, kad tai tikrai paskutinis paskutinis mūsų šešetuko vakaras kartu. Juanas ruošė empanadas, o mes su Pauline ir Baptiste sėdėjom apsikabinę ir nebuvo žodžių. Rita žiūrėjo serialus, bet pamažu visi susirinkome salone ant sofkutės ir tiesiog tylėdami laukėm vėluojančio Adriano. Paskui teko skubiai atsibučiuoti ir apsidalinti pažadais, kuriam dievai žino ar lemta išsipildyti. Mes su Pauline vėl apsipylėm ašarom, bet jau buvo nebesvarbu. Išskubėjom beveik vėluodami į agentūrą, bet pusę nakties negalėjau sudėti bluosto ir tiesiog neracionaliai verkiau, puikiai suprasdama savo veiksmų absurdiškumą. Vargšas Adrianas nežinojo kaip man ir bepadėti, kol galiausiai nuovargis padarė savo…

O nuo čia ir prasideda pasakojimo dalis apie kelionę, kuri, ko gero, jums visiems bus gerokai įdomesnė nei mano asmeninės dramos, tačiau atleiskite už nekuklumą – kaip sako Juanas, „nepatinka? Neskaitykite“ J

Taigi pirmoji diena (12 14, trečiadienis)

Anksti rytą atkeliavome į Trujillo, papusryčiavome ir nieko nelaukdami nusprendėme, kad daug smagiau bus apsigyventi Huanchaco, kur ir patraukėme sausakimču mikriuku. Dabar aiškinu: Huanchaco, maždaug už 20 min kelio mikriuku nuo Trujillo kurortinis miestelis ant vandenyno kranto, žinomas kaip surfistų rojus dėl neaukštų, tačiau nerealiai ilgų bangų, ramumu prilygstantis maždaug Juodkrantei. Taigi čia susiveikėme nebrangų bet labai gražų viešbutuką ir negaišdami laiko nusprendėme keliauti į pliažą, nes diena žadėjo būti tobula. Na, ačiū dievams ir vėjams, visą dieną saulė nekepino, nes man nusvilti užteko ir pirmos valandos po storu kremo sluoksniu. Tad vietoj visos dienos pliaže po pietų nusprendėme siesta pasimėgauti kambary, na tiksliau būtų sakyti, kas siesta pasimėgauti, kas natų mokytis, nes priešingai nei mano atostogos, Adriano laikas buvo šiek tiek labiau kultūriškai aktyvus, tad be viso kito jis dar turėjo ruoštis koncertui. Taip ir prabėgo visa popietė, o vakare nusprendėm apžiūrėti vietines įžymybės – na, ne tiek jų čia ir daug – ilgas ir gražus molas, tokiu paros metu pilnas žvejų, ir 17 a. bažnyčia, kuri, akivaizdu, tokiu paros metu irgi buvo uždaryta. Jūsų kultūrinėms žinioms pagilinti – tai antroji kolonistų pastatyta bažnyčia, taigi antra seniausia bažnyčia visoje Peru. Kaip ten viskas viduj, dar neužbėgdama už akių nepasakosiu, bet pasakysiu, kad nuo jos atsiveriantis vaizdas gniaužia kvapą net ir naktį – gražus rožių parkas beišleidžiantis žemyn, mažo miestuko šviesos ir bekraštis tamsus vandenynas, nuo kurio aidu ateina bangų mūšos garsai… O vakarui pasisaldinti, užsukom sukirsti skaniausiais visoje šiaurės pakrantėje tituluojamų traškiųjų picarrones su medaus užpilu ir higos (toks vaisius, panašus į slyvą, nežinau kaip jis lietuviškai vadinasi), kuriuos kirtome ant vandenyno kranto besisupdami vaikiškose sūpynėse… J

Antroji diena (12 15, ketvirtadienis)

Nors planas ryte buvo keltis anksti ir keliauti į pliažą pabėgioti (keliauti čia smarkus žodis, turint galvoje, kad gyvenome už 20  m nuo vandenyno kranto…), tačiau žinantys mano pomėgį keltis anksti, turėtumėte suprasti, kad iš mano pusės planas begėdiškai žlugo, todėl atsibudus ir radus virtuvėj žvalutėlį Adrianą šiek tiek užgraužė sąžinė J šiaip ar taip, juk atosotogos… Taigi, kadangi saulė šiandien per daug nelepino, nusprendėm grįžti į Trujillo pasikultūrinti. Pirmoj dienos pusėj apžiūrėjome plaza de armas, kelias gražias bažnyčias ir susiradome puikų pasiūlymą ekskursijai, tad papietavę iškart išskubėjome į rastą agentūrą ir iš ten pajudėjome į Chan Chan – chimu kultūros paveldą, UNESCO saugomą pasaulio kultūros paveldo paminklą. Trumpa istorijos pamokėlė: Chimu – šiaurinėje Peru pakrantėje ir Ekvadoro teritorijoje 2-8 amžiuose egzistavusi kultūra, turėjusi politinę socialinę struktūrą, 9 a. nukariautą inkų, kurie plėtė savo ribas iš pietų. Šis „paminklas“ neįtikėtino dydžio miestas, kurio ištyrinėta kolkas maždaug dešimtadalis, nes valstybė neskiria lėšų, o privačių investuotojų tokie projektai retai sulaukia dėl dvejotinos grąžos ir baisiai ilgo periodo. Taigi pirmiausia aplankėme Templo de arcoiris (vaivorykštės šventyklą) – religinės paskirties chimu statinį, su puikiai išsilaikusiom frescom ir stulbinamo dydžio architektūra. Paskui nedidelį muziejų ir patį Chan Chan (Nin Kan) kompleksą, tiksliau, tą mažą jo dalelytę, kuri jau ištyrinėta, ir dar mažesnę, kuri atvira turistams, besidriekiančią dešimtis kvadratinių kilometrų, su nerealiai gražiais lipdiniais ir tobulom aikštėm. Mūsų gidė Olga buvo labai entuziastinga ir nesustodama pasakojo apie tikėtinas chimu gyvenimo teorijas ir pasaulėžiūrą, tad buvo labai smagu ir įdomu su ja paplepėti. Iš Chan Chano ekskursija sekė į Huanchaco, taigi mes pasidžiaugėme proga, kad nebereikia papildomai mokėti už grįžimą namo, ir pasinaudoję antra proga, pakilome aplankyti bažnyčios ir šalia esančių kapinaičių dar dienos šviesoje. Tokiu metu vaizdas nuo bažnyčios dar gražesnis, ir taip mane paveikė emociškai, kad sakiau, jei kada ištekėsiu ir tuoksiuosi bažnyčioje, norėčiau, kad tai būtų būtent ši bažnyčia, nepaisant to, kad iki jos nusigauti gyvas galas, bet tokiam pasaulio pamirštam kampelį negali nutikti nieko blogo… Po to vakare pasinaudojome viešbutuko virtuve ir pasigaminom tinginį, kuris su nusipirktu raudonu vynu ir empanadomis sudarė mūsų romantiškos vakarienės pliaže turinį J taigi taip smagiai bepliurpdami ir gurkšnodami vyną užsipliurpėme iki vėlumos ir baisiai sušalome, tad ryte keltis buvo tikra kankynė, juolab, kad tai reikėjo padaryti anksti…

Trečioji diena (12 16, penktadienis)

O anksti reikėjo keltis dėl to, jog mūsų laukė antroji ekskursijos dalis, šįsyk į pietus nuo Trujillo, moche kultūros liekanų apžiūrėti. Istorijos pamokėlė nr.  n. Moche (arba mochica arba mochik) buvo chimu protėviai, gyvenę iki 2 a. po Kr., turėjo teokratinę struktūrą, tikėjo gamtos dievais (voras, laukinė katė ir gyvatė) ir žemės derlingumui užtikrinti aukojo žmones. Geografijos pamokėlė nr. 1. Kaip galbūt girdėjote, klimatą čia cikliškai veikia el Niño fenomenas, kas 25-30 metų pakeičiantis klimatą. Dėl šio fenomeno, nes negalėjo jo suprasti, moche prarado tikėjimą savo dievais, nes jie negarantizavo žemės derlingumo (ir koks ten derlingumas vidury dykumos?!…) ir patyrė civilizacijos nuosmukį, po kurio asimiliavosi su chimu ir išnyko kaip kultūra. Šiaip ar taip, savo galybės laikotarpiu turėjo įspūdingą valdymo struktūrą ir ne ką prastesnę architektūrą. Iš jau žinomų objektų garsiausi yra Huaca del Sol ir Huaca de la Luna, nors čia jų modernūs vardai ir nieko bendro su šiais kūnais jie neturi. Be to, pirmoji, iki šiol yra visiškai užkonservuota ir neištyrinėta, tad ir turistams neprieinama, o antrojoje kasinėjimai vyksta pastaruosius 20 metų, per kuriuos atrado 5 skirtingų, viena ant kitos statytų šventyklų pėdsakus, su gerai išsilaikiusiomis freskomis ir kitais atributais. Bet kas stebina labiausiai, tai statinių dydis, dėl kurio ši vieta dažnai lyginama su Egipto piramidėmis. Na, aš pastarųjų iki šiol nemačiau, tad palygint negaliu, bet matyti virš 20 m aukščio sieną visą nudekoruotą figūromis yra išties įspūdinga ir priverčia pasijusti tokiu mažyčiu ir nereikšmingu taškeliu istorijos bėgyje, kad net nejauku pasidaro…

Na, po šios ekskursijos grįžę į Trujillo, kur turguje radome skanių vaisių salotų priešpiečiams ir aplankėme labai smagų žaislų muziejų, padėjusį labai vaizdžiai grįžti į vaikystę. Pavakare grįžome į Huanchaco, kur pliaže vyko surfistų čempionatas, taigi prisižiūrėjome gražių vaizdų, aš prifotkinau, o Adrianas saldžiai pasnaudė… J paskui norėjome keliauti pašokti, bet grįžę persirengti virtuvėje užsipliurpėme su viešbučio savininku Carlosu, tad taip ir niekur nebeiškeliavome, tad išsivirėm spagečių vakarienei ir sotūs ir laimingi nuėjom miegot.

Ketvirtoji diena (12 17, šeštadienis)

Paskutinė mūsų pirmojo kelionės etapo diena. Ryte susirinkome šmutkes ir nuvažiavome į agentūrą pirkti bilietų – aš į Cajamarcą, Adrianas atgal į Limą. Palikome saugoti kuprines ir išvažiavome ieškoti, kur čia ką nuveikti. Nusprendėme aplankyti labai rekomenduotą moderniosios dailės muziejų, pakeliui į kurį sugebėjome dukart pasiklysti… neklauskit, aš maniau, kad tik užsieniečiams kartais „netyčia“ nurodoma priešinga kryptis, bet pasirodo vietiniams irgi veikia… nors, aišku jau buvo porą kartų, kai niekas nepatikėjo Adrianui pasakius, kad jis perujietis… na, whatever, galiausiai radome muziejų, kuris buvo labai labai gražus, tad ten užsilikom geras kelias valandas ir ten pat papietavome. Paskui grįžome iki centro ir iki vakaro blūdijom po miestą. Labai nuobodu nebuvo, priešingai, nes pagrindinėje aikštėje kaip tik vyko kažkoks Ekvadoro turistinis renginys, tad pasiklausėm koncertų, padurniavom su gatvės vaikais žaisdmai futbolą ir šiaip smagiai pasibuvom, kol vakare atėjo liūdna dar vieno atsisveikinimo akimirka. Aš ir vėl nubraukiau ašarą, nors ir suprasdama kaip tai kvaila ir beviltiška, ir visgi nieko negalėjau padaryti. Už kelių minučių jau riedėjome skirtingomis kryptimis, nebežinodami, ar dar kada pasimatysime…

Taip ir pasibaigė pirmasis kelionės etapas. Dabar prieš akis Cajamarca, nauji žmonės ir nauji nuotykiai, apie kuriuos daugiau papasakosiu jau kitą kartą…

Nuotykiai džiunglėse :)

Labas, mielieji,

Kaip gyvenate? Kaip suprantu, žiema jūsų dar nelanko, sniegai neužpustė, potvyniai neužsėmė, o pas mane čia 300 km atstumu galima rasti 4 skirtingas klimatines juostas ir tris skirtingus metų laikus Apie tai ir žadu jums dabar trumpai drūtai papasakoti, nes mano paskutinių dienų mūšis su technologijomis jau baigia man vėžį įvaryti… rezultatas jau turbūt kokie 4:0, ne mano naudai, aišku… Pirmiausia kompas, paskui hardas, paskui ausinės, paskui fotikas kaprizus reiškia, tai bijau, galutinai su jais visais susipykti…

Taigi trumpai: 1 diena (ketvirtadienis) – La Merced (ar bent jau taip mes galvojom iš pradžių…)

Ankstyvą rytą išlipame iš autobuso, kur mus pasitinka tvoskiantis karštis. Kadangi dar per anksti ieškoti kokių nors turistinių pramogų ar pusryčių, susirandame hostelį (be moskitų tinklelių… grrr…) ir nusnaudžiame porą valandėlių. Tada nebepakeliamo karščio ir gurgiančių pilvų pažadinti keliaujame ieškoti ko nors valgomo ir vandens, vandens, vandens…. Pagrindinėje aikštėje randame žemėlapį, kuris kažkodėl sako “Distrito de San Ramon, Chanchamayo“… Hmmm keista… Žiū, ogi ant savivaldybės taip pat sako “Municipalidad de San Ramon“… Tai velnias, du genijai… Na, išsiaiškinome, kad ne tokia čia jau ir didelė bėda, nes iki La Merced viso labo 12 km, ir bet kuris mikriukas už 2 solius tave ten nugabena, o ir pačiam San Ramon visai yra ką veikti… Taigi pasistiprinome ir patraukėme iki netoliese esančio krioklio, besivadinančio “El Tirol”, taip, kaip regionas Alpėse. Na, čia turbūt reikia platesnio paaiškinimo ir šiek tiek istorijos…

Taigi, šie kraštai, kuriuose keliavau, buvo kolonizuoti maždaug 19 a. viduryje, pagrinde vokiečių ir italų, taip pat, viename iš netoliese (150 km) esančių miestelių, Pozuzo, iki šiol gyvena viena austrų/vokiečių kolonija, visi tokie baltaodžiai ir mėlynom akim… na, čia netiesa, nes dabar jau tiek ten visi persimaišę, kad nebeatskirsi, bet kas antras vietinis turi itališką pavardę, taigi visai smagu… ir šiaip, labai daug vietovardžių turi europietiškus pavadinimus, kurie keistai priverčia jaustis, lyg būtum ne Peru. O juokingiausia, ir geriausia, kad čia niekas nešaukia tau nieko ir nebando kalbėti angliškai, galvodamas, kad esi eilinė turistė gringa, o kalba normaliai (ispaniškai) ir galvoja, kad esi iš Pozuzo

Na tai tiek tos istorijos, o dabar grįžtam prie pasakojimo. Taigi iš pradžių mototaksi, paskui pėškomobiliu nusigavome iki pirmo iš 4 per kelionę aplankytų krioklių, esančių už 5 km nuo miestelio., šis nebuvo labai aukštas ir baisiai stiprus, tad labai malonu buvo jame išsimaudyti ir ten pat aptaškytiems krenatančių vandens lašų ir pučiant gaiviam vėjeliu sukirsti geriausių priešpiečių – bananų nuo čia pat augančių palmių su sausainiais ir šaltu vandeniu nes nuo karščio daugiau nieko ir nesinori…Taigi ten praleidom gerą pusdienį, paskui pargrįžom iki miestelio, ir kaip jau tikri vietiniai, pasimėgavom nusipelnyta siesta, nes kai taip karšta, nieko daryt nesinori… Pamiegojus porą valandų atsikėlėm, ir nukeliavom kaip tikri “addicts” ieškoti locutorio, nes vietinė turistinė informacija nelabai ką padėjo. Taigi, susiradome visą reikiamą informaciją likusioms trims dienoms susiplanuoti visagaliame WEB, paskui skaniai pavakrieniavome vietinių vaisių salotomis ir visad alkanas Baptiste desertui sukirto taco, o kad vakaras tuščiai nepraeitų, nusprendėme pasimėgauti garsiaisiais selvos tradiciniais kokteiliais Taigi išragavome kelis (aplenkiant du, kurių pavadinimai nežadėjo nieko gero… suprantantiems: LPM –  ”levantate pajaro muerto” ir SVSS – “Siete veces sin sacar” ) Taip ir baigėsi pirmoji diena neplanuotai aplankytame San Ramone…

2 diena (penktadienis): Ekskursija Perene ir La Merced (tikroji )

Taigi ši diena buvo pati aktyviausia ir pareikalavusi daugiausiai smegenų galvojimui ir didžiuliam kiekiui informacijos suvirškinti. Ogi nusprendėme pabūti tikrais turistais ir sudalyvauti vienoje iš siūlomų ekskursijų, kuri įtraukė daug įdomių objektų. Taigi, po kelioninių pusryčių, kaip visada pagrindinėj miesto aikštėj (bandelės su džemu ir jogurtas) patraukėm iki agentūros, tada iš La Merced susirinkome visus savo kelionės palydovus ir patraukėme ieškoti nuotykių. Pirmasis punktas – perfil del nativo durmiente (miegančio vietinio profilis) – kalnų grandinė, kurios viršukalnės labai gyvai atspindi miegančio indėno siluetą. Kadangi lijo, debesys dengė dalį profilio, tad nesimatė taip jau labai gerai, na bet šiaip ar taip, padariau kelias nuotraukas, tai galėsit patys pažiūrėti… Paskui  aplankėme ilgą kabantį tiltą ir labai gražią vietą, besivadinančią Tinkuy, kas kechua kalba reiškia dviejų upių sankirtą. Gražiausia, kad upės yra skirtingų spalvų, viena juoda, kita raudona, ir susitikusios dar kelis šimtus metrų teka šitaip, per vidurį besijungdamos į vieną liniją, ir tik paskui susimaišo į vientisą spalvą. Deja neprisimenu tikrųjų upių vardų, bet viena vadinama Macho (juoda), kita femme (raudona), ir simbolizuoja dviejų priešybių susijungimą, kuris labai svarbus visoj andų kultūroj ir kaip motyvas dažnai pasikartoja mene ir keramikoje. Na, atleiskit už edukacinį lyrinį nukrypimą, paskui keliavom iki dviejų krioklių, iš kurių primasis – Bayuz, buvo labai kietas, nes ne tik, kad buvo galima jame išsimaudyti, bet ir turėjo hueco, kur galėjai užlįsti už krioklio, taip kaip rodo visuose filmuose na, ten ilgai prasimaudėm ir pražaidėm, nes ir vanduo jame nebuvo toks šaltas kaip kituose normaliai būna. Paskui ėjom iki kito krioklio – Velo de la novia (nuotakos šydas). Deja jame išsimaydyt nepavyko, nes nebuvo kaip prieiti, nes toje vietoje upės srovė labai stipri o ir krioklys baisiai aukštas, tad nebūtų jokio malonumo po juo lįsti, nes labai skauda kai iš aukštai vanduo kala, bet vaizdai užtat nerealūs na, pasižiūrėsit nuotraukose patys, kai pavyks jas pagaliau sukelti… Kita bėda, čia ir moškių buvo nesveikai daug, ir joks purškeklis ten nepadeda, nes krioklio purslai viską beregint nuplauna, tad nuo čia kelionę tęsėme sukapotomis kojomis ir rankomis, kas baisiai niežti ir gerokai sunepatogina kelionės malonumą…. Na, bet ką padarysi, džiunglės yra džiunglės, tenka prisitaikyti – už nuostabius vaizdus su mėlynais delno dydžio drugeliais, egzotiškom gėlėm kurių nei vardų nežinau ir kitą gėrį tenka mokėti – šįkart nuosavu krauju…. (cha cha kaip čia poetiškai pasakyta… ) Na, po abiejų krioklių ir kepto banano užkandžiams su kokoso pienu patraukėm iki uostelio, kur išbandėm pasiplaukiojimą tradiciniu vietiniu upės transportu, kurį čia vadina paprastai - bote (valtis), na realiai, tai ten tokia milžiniška valtis, kur telpa kokių 30-40 žmonių, dabar jau varoma varikliu ir skrodžia upę palei pat bangas (rankų į vandenį rekomenduojama nekišti, jei nenori, kad kas nors ją krimsteltų… ) Po to, kadangi jau mirėme iš alkio, grįžome iki Tinkuy, kur pietums gavome išsirinkti iš grandiozinių vietinių patiekalų – mes su Baptiste išsirinkome jalea, iš vietinės žuvies su kepta yuca, bananais ir kukurūzais, ir ačiū dievui, kad pasiėmėm vieną patiekalą dviems, nes ir to buvo gerokai per daug… ai, dar ragavome kažkokių dviejų vietinių vaisių sulčių - carambola ir cocona, taip ir nesužinojom kaip tie vaisiai atrodo, bet buvo baisiai skanios sultys Dar čia susipažinom su dviem smagiais vietiniais gyventojais – vienu panašiu į skruzdėdą, kuris buvo labai žaismingas ir įkando man į ranką (žaisdamas kaip šuniukas) ir draugišku amazonės papūginu, kuris pats atskrido iš medžio man ant rankos. tavernos šeimininkė sakė, kad paprastai taip nesielgia, nors prisileidžia žmones savo medyje, bet matyt jam patikau, kad nusprendė pats mane aplankyti na, šiaip ar taip buvo labai linksma… Po sočių pietų patraukėme aplankyti vietinės indėnų Ashaninka bendruomenės, kuri mums surengė tikrą turistinį spektaklį – su pristatymu jų vietine kalba, kuria dabar moku pasakyti visus du žodžius, vestuvių papročiais, kuriose, aišku, teko sudalyvauti (ir ką gi daugiau iš grupės išsirinks dalyvauti vestuvių ceremonijoje jei ne baltaveidę ir mėlynakę…) ir linksmais šokiais aplink laužą Taigi dabar turiu naują vardą, kurio, didžiausiai savo gėdai neprisimenu (bet reišia “hija del sol” – saulės dukra), ashaninka vyrą, kurio ispaniškasis vardas Eduard, ir 7 hektarus žemės, kažkur Chanchamayo provincijoje, kuriuos mums vestuvių proga padovanojo genties vadas, dar turiu krūvą įsipareigojimų ir pareigą sugrįžti aplankyti bendruomenę kas kažkiek laiko pagal ashaninka kalendorių… produktyvi diena, a? Po visos šios ceremonijos gentis siūlo pirkti savo pagamintus siuvenyrus, ir kaip gali atsisakyti po tokio spektaklio, bet po visko su tavim jau kalba normaliai, pasakoja apie savo papročius ir kviečia aplankyti jau ne kaip turistus… tad atsiveikinom su jais kaip su draugais, prisižadėjau būtinai kada nors sugrįžti, ir patraukėm į paskutinį savo ekskursijos punktą – kavos “gamyklėlę”, ten kur apdorojama ir skrudinama vietinė kava (Chanchamayo vadinama Peru kavos sostine, kur auginama geriausia organinė kava, kurią perka tokie milžinai kaip Kraft ar Starbucks), ten apturėjom kelionę su nuostabiais kavos kvapais per visą apdorojimo procesą, kavos ruošimo pamokėlę ir galiausiai kavos ir kavos likerių bei saldainių su kava degustaciją, tad į La Merced grįžau laiminga ir kaip apsiuosčiusi narkotikų, nes toks stiprus kavos kvapų mišinys, sako veikia truputį hipnotizuojančiai Na, grįžome, susiradome kur apsistoti, pavakarieniavome ir griuvome miegoti, nes kitą rytą laukė kelionė į Oxapampa…

3 diena (šeštadienis): Oxapampa

Taigi, ryte atsikėlėme, susipakavome savo įprastinius kelioninius pusryčius ir patraukėme į terminalą, iš kurio pajudėjome į dviejų (bent jau taip turėjo būti) valandų kelionę iki Oxa. Pakeliui papusryčiavome, deja, niekas nepasakė, kad kelyje bus darbai, tad teko sustoti ir pusantros valandos laukti, kol atidarys kelią ir leis pravažiuoti, taigi į Oxa atvykome jau gerokai po vidurdienio. Susiradę pigiausią mano matytą hostelį (10 solių žmogui), ir išsiaiškinę kaip čia, kur ir kas veikia, patraukėme iki kitos vietinės bendruomenės, šįkart Yanesha genties. Ten, priešingai nei Pampamichi (vakarykštė ashaninka), mūsų nepasitiko būrys vaikų ištroškusių turistų dėmesio ir pinigėlių, priešingai, miestelis atrodė visiškai tuščias ir teko gerokai paieškoti, kol vienoje iš suvenyrų krautuvėlių suradome su kuo paplepėti. Susipažinome su miela moterėle, kuri mums papasakojo apie yanesha papročius ir kalbą ir supažindino su visų vietinių bendruomenių vadų vadu, su kuriuo taip pat įdomiai paplepėjome, jis papasakojo daug istorijos apie vietinių karus ir konfliktus su kolonistais italais ir vienuoliais, norėjusiais krikštyti gentis, papasakojo, kaip gentys kumunikuoja tarpusavyje ir kitokių baisiai įdomių dalykų.Ten taip pat susipažinome su vienu į svečius užklydusiu ashaninka, kuris irgi pakvietė su džiaugsmu aplankyti jo gentį… deja, dėl laiko stokos pasiūlymą teko atmesti, ir pasitenkinti trumpu pokalbiu, kuris paliko daugybę labai labai gerų įspūdžių… Paskui, vaikščiodami po miestelį užklydome į vieno baldžiaus namus, kuris daro labai gražias skulptūras iš medžio. Dar valandėlę pakalbėjome su juo ir jo žmona, pripasakojo daugybę įdomių dalykų, apsikeitėme emailais ir dar su šviesa nusprendėme, kad laikas grįžti į Oxa. Iš ten tiesiai, patraukėme ieškoti Wharapo – vietos, kur gaminamas baisiai įdomus daiktas – aguardiente Kelionė mototaxi užtruko apie pusvalandį, bet į vietą atvykome jau sutemus, tad teko ilgai belstis, kol kas nors į mus atkreipė dėmesį. Visgi labai malonus senukas, kurį prižadinome iš jo siestos mielai sutiko mums viską aprodyti, papasakojo visą procesą, kaip gaminamas aguardiente – nuo caña, iki aguardiente, kitaip žinoma ala cukraus degtinė. Aprodė mums visus mechanizmus, fermentacijos bačkas, papasakojo visą procesą ir galiausiai pakvietė paragauti galutinių produktų – wharapo, kas yra, kaip ir alus (nerealiai skanus daiktas, tik gaila netransportuojamas, nes išsilaiko šviežias tik kelias dienas), tik iš tos pačios caña – cukranendrės bei paties aguardiente – na šiatas, tai britkus kaip velnias, ir 50% stiprumo, užtat užmuša visas bacilas, kurių ten karštyje galėjom prisigaudyti… Taigi čia vėl likome maloniai paplepėti su šiuo senuku, kuris mums papasakojo visą savo šeimos (italų emigrantų) istoriją ir metų metus mokymosi aguradiente gaminimo paslapčių, kol galiausiai, turėjome grįžti, norėdami tai padaryti su mūsų belaukiančiu mototaxi, nes kitaip būtų reikėję porą valandų kulniuoti pėstute per lietų ir tamsoje, taigi neatrodė labai geras variantas… Grįžome į Oxa, kur susiradome mielą vietą pavalgyti ir vakarą vėl užbaigėme vietinių kokteilių degustacija, kad geriau miegotųsi

4 diena (sekmadienis): El tigre ir La Merced

Ryte atsikėlėme, papusryčiavome miesto aikštėje dovanotais mangais ir grenadilla‘omis ir patraukėm link La Merced, pakeliui aplankydami jau paskutinį kelionės krioklį – El Tigre. Iki šio teko pasivaikščioti šiek tiek ilgiau, ir vėl per patį vidurdienio karštį su palyda margaspalvių drugelių ir kraujasiurbių moškių, bet tikrai buvo verta. Pakeliui susipažinome su ketveriuke linksmų peruiečių medikų, su kuriais kartu praleidome visą pusdienį. Vėl išsimaudėme krioklyje, papietavome atsineštu pikniku (vaisiai, bandelės su sūriu ir manjar blanco ) ir nusileidome atgal iki miestelio. Ten mūsų naujieji draugai susėdo ant savo motociklų kuriais buvo atvažiavę ir grįžo į Oxa, o mes su Baptiste susitranzavome mikriuką, kuris mus parvežė į La Merced. Ten pasivaikščiojome, užkilome į mirador – apžvalgos aikštelę su nuostabiu vaizdu, ir kaip visada, grandioziniu kryžiumi pasigėrėti už kalnų besislepiančia saule, kol Baptiste nuėjo į mišias, aš aplankiau dar kelias baisiai gražias vietas, tik gaila be fotiko, bet apsidairiau po miestą, nuėjau iki turgaus pasižvalgyti, pabendravau su krūva vietinių vaikų ir paslampinėjau tyliom ir ramiom, tokiom priešingom Limai, gatvelėmis. Paskui su Baptiste nuėjom pavalgyti garsiųjų vietinių kepsnių, supirkome likusias reikalingas dovanas ir iš viešbučio susirinkę paliktus saugoti daiktus, patraukėme iki autobusų agentūros, iš kur patraukėme link namų – triukšmingos ir purvinos Limos, kur jau irgi beveik vasara… Pakeliui, mano mėgstamiausioj vietoj (nors ten beveik jauti kaip sprogsta ausys), kertant vieną iš Andų viršukalnių, gavau progą prisiminti žiemą, nes važiavome pro du gražiai apsnigtus slėnius (na, ten visada yra sniego, nes beveik 5 km aukštis), o paryčiais grįžome namo…

Taigi, keturių dienų reziumė būtų tokia: 322 km nuo Limos, 4 klimato juostos ir 3 skirtingi metų laikai, maždaug 5000 m aukščio skirtumai. 4 kriokliai, 2 vietinės bendruomenės, daaaaaaugybė nuostabių pažintų žmonių, 1 failas su maršrutais, 4 dienos nuostabaus laiko, suvenyrai ir moskitų įkandimai prisiminimui ech!, pasiilgsiu tavęs, Selva

O dabar laukia susidėti daiktus ir nauja kelionė nuo rytojaus! Laukiu nesulaukiu, nors liūdna žinoti, kad dabar jau turbūt visam laikui palieku čia esančius draugus. Šiandien su šeima turėsim “paskutinę vakarienę”, ir paskui į kelią nežinau, kas ten manęs laukia, bet nekantrauju sužinoti. Nežinau, ar jau įspūdžius papasakosius grįžus, ar kažkuriuo metu tai spėsiu padaryti čia, bet bet kuriuo atveju, noriu, kad žinotumėt, baisiai jūsų visų pasiilgau, ir nekantrauju pamatyti ir apkabinti

Iki mielieji, nesušąlkit, ir linkiu, kad Kalėdos būtų snieguotos, jei iki to laiko nepasimatysime!

Bučiuoju,

iki!

Beveik atostogos!!!

Sveiki gyvi, šeimyna, draugai, artimieji, kolegos ir kiti, kas čia netyčiom užklydote,

Neįsivaizduojate, koks geras jausmas ryte atsibusti ir žinoti, kad jau nereikia sėsti prie kompo ir rašyti rašyti rašyti nesibaigiančių darbų iki kol išvarva akys ir paskutinis motyvacijos lašelis, kad nereikia lėkti į univerą susitikti su vėluojančia grupe ir paskubomis baiginėti prezentacijų, ruošiantis naktinėms paskaitoms, kad nebereikia laukti egzamino ir keikti visus šventuosius, o labiausiai dėstytoją, už nepadoriai ilgą case’ą egzaminui, kurio skaitymas suryja pusę egzamino laiko, palikdamas nervų ir skubėjimo pėdsaką, atsiliepiantį kvailom klaidom ir neįskaitomom keverzonėm. Viskas!, na beveik viskas su mokslais Peru. Lieka šaindien priduot vieną darbą, rytoj perskaityt ir išanalizuot du tokius pačius kolegų darbus, ir apgint savąjį trečiadienį. Bet palyginus su visa ta velniava paskutinių savaičių, tai niekis. Rodos gali kvėpuoti nauju oru

Užtat lieka milijonas kitų darbų – žymiai malonesnių – derinimas su grupėmis, kada keliausim į Hueco, “para unas chelas”, nes taip žymima visų darbų pabaiga, kada susitikti su draugais, prieš ilgą kelionę, kada įgyvendinti punktus iš svetainėje kabančio sąrašo “cosas para hacer juntos”… Tokios pilnos emocijų šitos dienos, kad jau pati kraustausi iš galvos… Bet ką gi, neužbėkime įvykiams už akių, žadėjau papasakot apie savo paskutinę kankinių savaitę

Ir vėl, taupydama savo ir jūsų laiką, praleisiu tą dalį, kur mokiausi, o be jos ne tiek jau daug ir lieka pasakoti, bet vistiek pabandysiu Antradienį po n laiko susitikom su Klausu ir Fredžiu papietaut. Trys destrukcijos paveiktos ir pasimetusios sielos Kalbos apie kelionę, darbus ir ateities planus. Grandioziniai verslo planai, sujungiantys mūsų keistos trijulės crazy idėjas, kompetencijas ir norus. Taip nutinka kaskart, bet manau, jei nors kartą rimtai prie to prisėstume, galėtų išeiti kas nors nepaprasto. Galiausiai, jaučiu, kad ko gero mūsų keliai dar susikirs keistesnėm aplinkybėm, dar nežinomam pasaulio taške. Kaip visada, po tokių mūsų pokalbių prašviesėja diena ir jau ne taip pikta grįžti prie mokslų ir darbų… Tarp viso šito, dar nukeliavome su Rita aplankyti suvenyrų ir saldumynų mugę, kur buvo supirktas pagrindinis kalėdinio siuntinio davinys šeimynai ir gimė neapsakomas noras praturtinti savo kolekciją dar keliais peruietiškais niekučiais, bet čia teks matyti kaip mano bagažo svoris ir vieta lagamine leis…

Trečiadienis: egzaminas anksti ryte. kitas egzaminas po pirmo egzamino. Fakultete, susitinku dėstytoją, kuris pradeda pliaukšti niekus, kalbame gerą pusvalandį, kol galiausiai prisimename, kad turėčiau rašyti egzaminą… Geriausias egzaminas, kokį esu turėjus. Toks žmogiškas, kad rodos galėtų kalbėti su tavim. Net jei neišlaikysiu, nebus gaila, jau vien užteks to, ką išmokau. Pietūs – super mega didelė vaisų salotų porcija su Adrianu Bolivar turguje ir Cortazaro istorijos apie famas ir cronopios… Grįžtam į realybę. Mokslai iki nakties, naktis pas Adelą baiginėjant social marketingo kursinį, su neįtikėtinai aukštu produktyvumo lygmeniu, turint galvoje paros metą ir lyrinių nukrypimų kiekį na, bet 5:30 darbas beveik baigtas ir galime pamiegoti.

Ketvirtadienis:paryčiais baigtas komunikacijos darbas. Su Rita keliavome pirkti dėžių ir pakuoti siuntinų į namus. Prikaupiau beveik 6 kg gėrio, kuris baisiai brangia forma jau iškeliavo namo, ir tikėtinai, pasieks jus, mielieji, dar prieš kalėdas. Tikiuosi įvertinsit, nes tai pareikalavo tiek jėgų ir laiko, bei tiek nervų, kad prašom gerbti ir branginti Dar fb nusižiūrėjus Marijos idėją dėl tinginio, baisiai užsidegiau šia idėja, tad per porą valandų supirkus ingridientus ir išbandžius naujus ruošimo būdus, gimė peruietška tinginio versija  toliau, kaip jau įprasta, mokslai iki vakaro, 2 valandos su Alex ir Sandy prieš egzaminą peržiūrinėjant tekstus. Na, gerai, kalbant apie niekus ir šiaip smagiai leidžiant laiką. Egzaminas. Po to, kad jau paruošiau tinginį, reikėjo jį kaip nors iškilmingai pristatyti, tad poilsiui ir geram laikui, užsiėmiau vakarienės gaminimu. Taip su šeimyna prasėdėjom iki nakties, pliurpdami ir juokdamiesi. Tinginys buvo teigiamai įvertintas ir greitai sudorotas. O kodėl peruietška versija? Nes, kaip galite įsivaizduoti, “gaidelio” sausainių čia rasti nėra taip lengva, ir šiaip, į viską dedama bent 20% daugiau cukraus, tad tinginys su saldžiais sausainiais gavosi labai saldus ir kietas, bet laaaaaabai skanus Na, šiaip ar taip, už tą naktinėjimą su šeimyna teko mokėti dar viena bemiege naktim, kad pabaigti darbą ir pasimokyti, tad penktadienį atkeliavus į mokyklą, vesti savo paskutinių talleres, Melanie ir vėl mane keiksnojo, kad ateinu nemiegojus ir balta kaip zombis. Šiaip ar taip,  pabaigus abu talleres buvo liūdna pasakyti, kad tai pabaiga. Daug išmokau iš tų “vaikų”, daug nuostabių akimirkų turėjome ir tikiuosi, kad jie išmoko kažką iš manęs. Tai buvo viena iš geriausių mano idėjų Peru, dalyvauti šiame projekte. Pagaliau jaučiu, kad padariau kažką prasmingo, kas paliks pėdsaką. Dėl to buvo neapsakomai gera. Grįžau namo ramia širdimi, numigau posmelį ir grįžau į univerą susitikt su grupe prieš egzaminą. Pasimokėm šiek tiek, sukirtom paskutinę salchipapa kartu, nusifotkinom prie prakartėlės ir nuėjom į egzaminą. Paskutinį mano egzaminą! Po to draugiškai nukeliavom pasisėdėt, išgėrėm porą chelas ir taip baigėsi mano sunkioji mokslų dalis, na beveik baigėsi, bet vistiek

O dabar dar laukia porą vertimų, o tada pilna kultūrinė programa šeštadienio popietei, nes jau nieko šiandien nereikia mokytis!

Tad ta proga ir palieku jus ir keliauju nuveikt ką nors smagaus Ai, tiesa, čia dar tiems, kas raukia ispaniškai, arba kas netingi pasnaudoti google translator, vien graži idėja. http://delatabernaalmito.blogspot.com/2011/11/160-palabras-de-intercambio.html?spref=fb Na, tie kas buvo ar yra mainuose, mane supras, o kiti tikiuosi, galės bent dalim suprast koks tai jausmas. Nesakau, kad visos patirtys identiškos, bet skaitau šį tekstą n-tąjį kartą ir jaučiu, kad yra kažkas tokio, tokio artimo ir teisingo šiuose žodžiuose…

Košmariška savaitė ir motyvacijos savaitgalis

Sveiki, mielieji,

Taigi tiksliai, kaip laikrodukas, jau įprastai rašau jums savo įprastą kassavaitinį įrašą. Dažniau čia jau sunkiai gaunasi, nes per savaitę šiaip nelabai yra ką papasakoti, kai turi 15 prezentacijų ir darbų priduoti, nes semestro galas, o kaip žinome, studentai viską juk visada daro paskutinę minutę. Dar pridėkite, kad tai studentai peruiečiai, ir gausite ne paskutinę minutę iki deadline’o, bet koks pusvalandis paskaitos metu, ar kelios valandos nakties metu po deadline, ir štai jums gatavas streso receptas

Taigi trumpai praeitos savaitės nuobodžiosios dalies reziumė: 4 final presentations=4 naktys prie kompo baiginėjant, pradedant, jungiant ir taisant darbus ir prezentacijas.

Linksmoji dalis – antradienį vakare su Baptiste nukėblinom paklausyti Adriano koncerto vienoj iš gražiausių Limos bažnyčių, kurio metu supratau, kaip baisiai pasiilgau tokių vakarų – teatro, muzikos, ar kokio kito meniško gėrio. Koncertas buvo nerealus, vakarienė po jo su Adriano šeima smagi, tad ir naktis po to grįžus namo ne tokia baisi atrodė… Ketvirtadienį, po paskutinės prezentacijos, apie kurios kokybę ir rezultatus net nesinori kalbėti, dar teko trenktis iki Miraflores daryti interviu vienam iš nesibaigiančių darbų. Ir nors iš pradžių tai atrodė ypatingas laiko gaišimas, galiausiai interviu virto linksmu pasisėdėjimu su mano grupe, vaikinu, iš kurio ėmėme interviu ir jo krūva draugų vienam iš “europietiškų” barų, su gyvais pokalbiais iki beveik paryčių. Tad penktadienį važiuoti į mokyklą ir vėl buvo pakankamai sudėtinga… Na, visgi šiaip taip prisiverčiau atsikelti ir važiuoti, ir ne be reikalo, nes mokykloje ruošėsi vieno iš milijono šventųjų, San Martin de Porres, dienos minėjimui, tad visas mokyklos kiemas buvo nusėtas gėlėm ir vaikai pynė vainikus ir puošė stilizuotą altorių žiedlapiais, kas tikrai buvo labai labai gražu Na, ir pagaliau pasijutau kaip tikra panelė mokytoja, dėl to minėjimo pamoka turėjo baigtis pusvalandžiu anksčiau, bet kadangi man niekas to iš anksto nepranešė, tai buvau baisiai pikta, kai Eric atėjo ir pasakė, ok, baigiam už 15 min, o aš su visais pačiam užsiėmimo įkarštyje, chebra įsitraukus į darbą, mąsto, kuria veiksmų planą… niekas nesielgia šitaip… Po to Eric ilgai iš manęs juokėsi, kad jau tikrai “suprofesorėjau”

Na, šiaip ar taip, grįžus pasinaudojau proga trumpai siestai ir paskui iki vakaro rašiau neproduktyviai ir lėtai vieną iį savo jau pagaliau į pabaigą einančių kursinių darbų, nors mintys visą laiką jau skrajojo apie vakarą, kai turėjom pajudėti link Huaraz… Tad galiausiai pasidaviau ir padėjau Linos mamai, kuri šiuo metu pas mus lankosi, ruošti laaaaabai skanią vakarienę, kuri vėliau buvo pavadinta “pagaliau tikra mamos vakarienė”. Valgėm vieną iš kolumbietiškų tradicinių patiekalų, kurį tikrai galėsiu kada paruošti namuose, nes kaip nekeista, praktiškai visi ingridientai galėtų būti užskaityti kaip lietuviški Taigi pavalgėm ir su Adrianu iškeliavom į Huaraz, taip vadinamą peruietišką Šveicariją, kur stūkso aukščiausios snieguotos Peru viršukalnės… Kaip jau įprasta, kelionė truko 8 valandas, kurias labai saldžiai miegojau, po visos pragariškos savaitės. Atkeliavome į Huaraz apie pusę 7 ryte, tad gavom progą pasidžiaugti saulėtekiu virš kalnų susiradom kur apsistoti, o kadangi hostelio šeimininkė pasakė, kad dar ir pusryčius duos, tai iki jų dar pasnaudėme, kad paskui užtektų jėgų visai dienai. Čia žinokit, ne juokai, nes vienas dalykas yra visą dieną vaikščioti kalnuose, ir visai kitas dalykas vaikščioti kalnuose tokiam aukštyje, į kokį paprstai pakyli tik slidinėjant keltuvu, į maždaug aukščiausią tašką, nes pats miestelis (na gerai, visas miestas ten) išsidėstęs maždaug 3100 m aukštyje, bet jeigu jūs tikitės, kad mes tokiam aukštyje ir apsistojom, be abejo klystate

Taigi po skanių skrebutinių pusryčių, plieskiant saulei, nors buvo aiškinta, kad dabar liūčių sezonas ir visą laiką pliaupia lietus, išsiruošėme aplankyti kapinių (ten palaidotas Adriano senelis) ir paskui patraukėme link apžvalgos aikštelės, arba, paprastumo dėlei, mirador. Iki jo veda maždaug 40 min kopimas į mielu kalnų šlaitu, vienintelis pavojus – reikia žiūrėti po kojom, nes labai jau daug asiliukų kakučių mėtosi, o žinant asiliuko dydį, suprasite, kad ir kakučiai jo nemenki, tad menkas būtų malonumas juos pražiūrėti… Šiaip ar taip, užsikorėme iki mirador, kur atsivėrė nuostabus vaizdas į miestą apačioje, baltąsias kordiljeras horizonte, kalnų ožius ir avių bandą bei keistą geltoną kryžių vietoje. Kadangi, kaip jau minėjau, saulė kepino labai maloniai, praleidom ten gerą valandėlę, kol alkis galutinai privertė mus leistis žemyn ir ieškoti pietų. Žinant ko nori, ilgai ieškoti nereikėjo – visi jums pasakys, kad geriausi pietūs randami turguje – milžiniškai vaisių salotų lėkštė su kiwicha (tokios kruopos) ir šviežiom papajų sultim… Mhmmm… ir ko daugiau norėti? Ogi pasivaikščiojimo po miestą ir kelionės sausakimšu mikriuku iki geriausio visų laikų kalnų išradimo – terminių vonių, arba, šiuo atveju, terminio baseino, kuris šiaip jau baisiai malonus daiktas bet turi vieną bėdą, išlipus toks jausmas, kad lauke ne 20 laipsnių šilumos, o 15 šalčio ir gali nuo kalenimo visus dantis pamesti… tad tenka greitai greitai rengtis (ne, persirengimo kabinų ten nėra, o dušai irgi lauke, tai nepadeda…) ir keliauti sušilti bet užtat raumenis atgaivina kaip reikiant…

Na, po karšto dušo ir milžiniško arbatos puodo jau galima buvo gyventi toliau, tad aplankėme Adriano šeimą – dėdes ir tetas ten gyvenančius, pasivaikščiojom palei šniokščiančią upę ir turguje radom geriausią gurmanišką vakarienę – šmotą sūrio, picarrones ir butelį vietinio vyno, kurie puikiai derinosi su vakaro planais, viešbutuko terasoje žiūrėti filmą su krūva amerikiečių ir prancūzų muchilleros… Na, su jais ir užsisėdėjome iki aušros terasoje ant stogo, pliurpdami ir besimėgaudami žvaigždėtu dangum, kurio Limoj nepamatysi (priminkit paskui, kad vieną anekdotą apie tai papasakočiau … Na, o kitą rytą sunkiai atsikėlę išsiruošėm į didžiausią mano išbandymą – kelionę iki Aguak ežero kalnuose. Kokiom priemonėm, klausiate? Žinoma pėsčiomis, ten kitaip niekas niekad nebuvo kojos įkėlęs.

Iki tikslo – mikriukas iki Wilkahuaini, gretimo kaimelio su archeologiniais griuvėsiais, kuriuos nutarėme praleisti, o iš ten, tapu tapo į 4560 m aukštį. 6 km alinančio kopimo, kurio metu po truputį pradeda trūkti oro ir tenka stoviniuoti kas 50 žingsnių. Po pirmų trijų kilometrų galvojau, kad čia ir numirsiu, bet vaizdai ir žinojimas kas laukia priekyje vedė pirmyn nepaisant skaudančių kojų ir būgnų gaudesį primenančio širdies daužymosi. Taigi šiaip ne taip, per maždaug 3 su puse valandos paskiekėm tikslą, ir dievaži, tikrai buvo verta! Nemoku apsakyti, koks jausmas užlipus. Rūbus nuo prakaito galėjau gręžti, kojos drebėjo, bet žinojimas, kad padarei neįmanoma, viską atperka… Na gerai, ir dar vaizdas, ir žinojimas, kad artimiausia civilizacija ir bet kokie žmonių pėdsakai yra už 6 km arba 3 valandų kelio…  :) Ten lediniu ežero vandeniu šiek tiek nusiprausėm, persirengėm švariais rūbais ir papriešpiečiavom atsineštais vaisiais ir jogurtuku… Dar vienas nepaaiškinamas dalykas – neįsivaizduojat, kiek džiagsmo gali suteikti toks paprastas dalykas, kaip mandarinai ir obuoliai Atsipūtėm valandėlę, tada dar užsikorėm iki ant šalia lagunos esančių akmens griuvėsių, nuo kurių į vieną pusę atsiveria vaizdas į ežerą, o į kitą visas slėnis ir snieguotų viršūnių linija… O ten nutiko dar vienas nuostabus dalykas! tiesiai prieš akis praskrido condor’as ir pradėjo sklandyti, tad jį stebėjome geras 5 minutes. Adrianas sakė, kad tai irgi pirmas kartas, kai matė gyvą condor’ą iš taip arti, visoj savo didybėj…

Na, paskui teko leistis, kol saulė nenusileido greičiau už mus… Tad tai daryti teko pusiau bėgomis. Ir žinot, nors atrodytų, kad leistis yra gerokai lengviau ir greičiau nei kilti, tai ne visai tiesa. Na, taip, pliusas tas, kad su kiekvienu žingsniu kvėpuoti darosi tikrai vis lengviau, bet dvi valandos slidinėjimo akmenimis, daužant kojas, tikrai nieko džiaugsmingo… Na, bet galiausiai nusileidome, sulaukėme mikriuko, o kadangi jis, kaip jau įprasta buvo sausakimšas, gavome vip’ines vietas ant stogo, ten kur paprastai keliauja ryšuliai, bet žinot, tai buvo viena iš geriausių nesąmonių, kokias esu padarius – neįsivaizduojat kaip gera važiuoti ant mikriuko stogo pučiant gaiviam kalnų vėjų ir stebint besileidžiančią saulę… Na, blogai tai, kad taip galėjome grįžti tik iki miesto ribos, tad ten teko pasigaut taksi iki viešbučio, o prie viso šito atėjo ir žadėtasis lietus…

Na, paskui ramiai pavakarieniavome tradiciniu keptu viščiuku, ir belaukiant laiko, kai reikėjo grįžti į Limą, besėdint pagrindinėje aikštėje, nutiko dar vienas nuostabus dalykas. Atsimenat iš serialų ir viduramžių pasakojimų tokius pėdkelnėm ir juokingais kostiumais apsirengusius vyrukus su gitarom? Na, kaip iš šekspyro istorijų?… Tai vat, prisiartino tokie 5 vyrukai, su pėdkelnėm, kostiumu aukštom rauktom apyklaklėm, apsiaustais ir skrybėlėm su balta plunksna šone ir su gitarom, ir sako, “šita graži pora šiandien nusipelnė dainos” ir pradėjo dainuoti vieną nuostabią ispanišką baladę… Taip ir nespėjom mes jiems nieko pasakyt, kad nei mes pora, nei ką, bet daina buvo tokia graži, kad ir nebenorėjau aš nieko jiems sakyti… sudainavo, dar vienas man padeklamavo eilėraštį, ir pasišalino, net nespėjus jiems kaip reikiant padėkoti… Taip ir likau apšalus, besijausdamai kaip nusigavus iki 17 amžiaus Ispanijos, su riterių žygiais ir romantiškom meilės istorijom…

Beklausydami dainos vos nepavėlavom į autobusą, bet galiausiai spėjom ir teko grįžti į realybę  - 8 valandos ir išlipom Limoj, kur taip pat mus pasitiko tekanti saulė, bet čia jau su kaukiančiom signalizacijom, šiukšlinom gatvėm, parko valkatom ir kitom savo subtilybėm… Ir visgi, nepaisant to, kad šiandien visą dieną sėdžiu prie kompo su tais paskutiniais darbais ir dar nepradėjau mokytis egzaminams, kuriuos jau du turiu šį trečiadienį, jaučiu, kad savaitgalis man pakrovė baterijas, kad atlaikyčiau šį maratoną, o tada jau bus galima kaip reikiant ilsėtis… Taigi, grįžtu prie darbo, o jus, jeigu norite, palieku su nuotraukom iš savaitgalio, kurias rasite ten kur ir visada…

Sėkmės, mielieji, pasiilgau jūsų!